2018-02-07 685 Peržiūros
Skulptorius ir dizaineris Andrius Labašauskas. „Kalba vilniečiai“ redakcijos nuotr.

Netylant diskusijoms apie Lukiškių aikštės memorialo projektą ir jo įgyvendinimą, nusprendėme pakalbinti patį idėjos autorių skulptorių ir dizainerį Andrių Labašauską, kuriam teko ne tik apginti savo idėją, bet ir ją pakoreguoti. „Labai skaudu girdėti politikų vertinimus, kad mums dar reikia daug dirbti – mes dirbame kiek galime, tiesiog valstybė šiuo metu tikisi darbo už „ačiū“ – be sutarties, nesuteikdama jokių garantijų“, – sako A. Labašauskas.

Kaip gimė Lukiškių aikštės memorialo idėja? Galbūt miško, medžių motyvai artimi pačiam?

Norėjosi daugiau žalios erdvės aikštėje, kurioje būtų galima mėgautis ir švęsti laisvę, kartu ir pagalvoti apie mums visiems svarbius istorinius įvykius.

Skaičiau knygas, ilgai kalbėjausi apie praeitį su savo močiutėmis ir giminaitėmis, kurios išgyveno Antrojo pasaulinio karo baisumus. Tų istorijų neperskaitysi istorijos vadovėliuose, jos asmeniškos ir individualios. Tada suvokiau, kad kiekvienoje mūsų šalies giminės šakoje slypi aibės tragiškų pasakojimų, susijusių su praeitimi. Dėl to kalvos šlaite ir atsirado miško motyvas, įspausti medžiai – kaip būdas padėti ištraukti praeities skaudulius į dienos šviesą, apmąstyti, ką patyrė Laisvės kovų dalyviai ir jų artimieji, kokią įtaką tai padarė ateities kartoms.

Memorialo siena yra labai abstrakti sąmoningai – kad iššauktų įvairias mintis ir skatintų kalbėti apie Laisvės kovas: ne tik kaip apie svarbias datas, konkrečius asmenis, bet labiau apie skaudžią mūsų tautos žmogiškąją patirtį.

Kas jus įkvepia kūrybai?

Gamta, draugai, pašnekesiai, knygos, kasdienybė – šaltinių apstu.

Neseniai, atsižvelgęs į ekspertų išsakytas pastabas, pakoregavote savo projektą. Ką pakeitėte?

Aikštėje liko valstybės simbolis, istorinė Vyčio vėliava, Laisvės kalva simboliškai sujungta su 1863 memorialiniu akcentu šiaurinėje aikštės pusėje. Išspręstos saugumo problemos, sukurta apšvietimo sistema, padaryta daugelis inžinerinių sprendinių, išspręstas apželdinimas, apskaičiuoti reikalingų medžiagų kiekiai. Taip pat apgalvotas galimas visuomenės įsitraukimas statant memorialą – prašysime žmonių atvežti žemių iš jiems šventų vietų ir dalyvauti supilant bendrą Laisvės kalvą.

Suburta gera komanda, turinti visą reikiamą patirtį tokiam projektui sėkmingai įgyvendinti. Noriu pabrėžti, kad nors laimėjau Valstybinį konkursą pagrindinės šalies aikštės memorialiniam akcentui sukurti, komanda dirba visuomeniniais pagrindais, aukoja savo asmeninį laiką ir resursus. Esu jiems už tai labai dėkingas. Todėl labai skaudu girdėti politikų vertinimus, kad mums dar reikia daug dirbti – mes dirbame kiek galime, tiesiog valstybė šiuo metu tikisi darbo už „ačiū“ – be sutarties, nesuteikdama jokių garantijų. Valstybės požiūris į kūrėją šiuo atveju yra nuviliantis.

Viename interviu sakėte, kad dalyvaudamas Lukiškių aikštės memorialo konkurse, norėjote sukelti diskusijas. Taigi, ar siekėte parodyti naują požiūrį į skulptūrą (memorialinį objektą), o gal iškilti kaip menininkas ir, kaip sakoma, palikti kažką po savęs?

Nieko labai naujo aš neparodžiau, tiesiog demokratinėse valstybėse jau seniai atsisakyta vertikalės idėjos. Laisvės kovų dalyviams kūriau skulptūrą horizontalioje tradicijoje, kurią pradėjo Lin su savo Vietnamo memorialo variantu. Tada taip pat kilo diskusijos: amerikiečiai negalėjo susitaikyti su faktu, jog memorialą kuria jauna azijietė, be patirties. Kaip ji drįsta aiškinti, kaip jiems reikia gedėti? Konservatyvioji visuomenės dalis norėjo kažko panašaus į tradicinę plastinę formą, didvyriškų kareivių su automatais, o atėjo jauna mergina ir įbruko veidrodį, tarsi sakydama: „Žiūrėkite, ką pridirbote!“. Šis konfliktas yra randas mums visiems. Panašiu keliu einu ir aš. Laisvės kovos yra skaudulys ir negyjanti tautos sielos žaizda: sulaužyti giminių medžiai, sudaužyti žmonių likimai – tamsus, krauju ir ašaromis aplaistytas miškas, vos pastebimas erdvėje. Yra ir šviesioji pusė – tai kovų rezultatas, kuris bus matomas užlipus ant kalvos ir stebint savo vaikus, anūkus, brolius ir seseris, leidžiant aitvarus į dangų ir besimėgaujant laisve, taika ir ramybe nepriklausomoje Lietuvoje šimtus metų į priekį.

Esate pabrėžęs, kad Jūsų memorialas – ne bunkeris, tačiau visuomenėje prigijo būtent toks pavadinimas. Ar pyksite, jei žmonės sakys, pavyzdžiui, „susitinkam prie bunkerio“?

Nepyksiu, žmonės gali šnekėti ką nori, jie turi tam teisę. Tiesiog gaila, kad vienas neigiamą reikšmę turintis žodis skandina visą memorialo idėją. Naudodami tokį epitetą piliečiai išreiškia nepagarbą atminčiai ir Laisvės kovų dalyviams, mūsų istorijai, ją supaprastindami iki žodžio, kurio lengva nekęsti. Vietoje to, kad pasigilintų, kas užkoduota ir paslėpta, yra sukeliama neapykanta skulptūrai ir laisvės kovos istorijos lieka nuošalyje.

Projektiniame pasiūlyme pavadinimas buvo „Memorialas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“, paskui pakito į „Laisvės kalvą“. Ne aš sugalvojau bunkerio epitetą, o konkretūs politikai. Tie patys politikai paskui rašo straipsnius apie bunkerius ir rėkia, kaip bunkeris skaldo visuomenę. Džiaugiuosi, kad rašantieji susiprato ir neprikabino lempos pavadinimo, nes skulptūrai apšviesti jos irgi bus naudojamos.

Kaip apskritai priimate kritiką ir pastabas?

Vertinu teigiamai, jeigu tai argumentuotos pastabos ir kritika – tada reaguoju nedelsiant.

Kokia Jūsų pozicija Vilniuje esančių skulptūrų atžvilgiu? Prisiminus aktualijas – daug diskutuota apie Žaliojo tilto balvonus (kaip daug kas vadina), krantinės arką ir pan.

Suprantu norą retušuoti savo istoriją, paslėpti praeities klaidas, bet Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimą suvokiu kaip tam tikrą moralinį pralaimėjimą, parodantį silpnumą agresoriaus atžvilgiu. Tikrai laisvas žmogus nekreipia į balvonus dėmesio, jis juos apmąsto ir pasidaro išvadas. Galiausiai – ieško, ką sukurti, o ne sunaikinti.

Neseniai pas mane buvo atvažiavę draugai architektai iš Australijos ir Graikijos. Pirmiausia jie norėjo pamatyti sovietinius daugiaaukščius ir laiptines, Žvėryno medinukus, o ne baroką ar Onos bažnyčią. Reikia suvokti, kad Vakarams mes galime būti įdomūs būtent tuo, ko jie neturi.

Beje, Nacionalinėje Dailės Galerijoje, iki vasario 25 dienos kaip tik vyksta Deimanto Narkevičiaus paroda „Dėmės ir Įbrėžimai“, kurioje galima pamatyti ir 3D formatu rodomą filmą apie nukeliamas Žaliojo tilto skulptūras. Visus vilniečius, neabejingus istorijai, kviečiu apsilankyti. Tokia proga pamatyti pasaulinio garso meno kūrėjo kūrybą  Vilniuje pasitaiko tikrai retai.

Kokia Jūsų mėgstamiausia vieta mieste?

Vingio parkas, Senamiestis, Žvėrynas, Nacionalinė dailės galerija, Šiuolaikinio meno centras. Patinka lankytis kino teatre.

Ko palinkėtumėte vilniečiams?

Palinkėčiau ramybės, sėkmės ir daug meilės sau, savo artimui, šeimai, kaimynui ar svečiui. Būti jautriems ir empatiškiems.

Ačiū už pokalbį!