Istorinius butus restauruojantys kauniečiai: „Tarpukaris yra Kauno identiteto dalis“

Šioje istorijoje susipina begalinis smalsumas, dėmesys ir pagarba praeičiai, noras pažinti to meto žmones ir per tai atrasti Kauno identitetą. Gedimino gatvėje 48 numeriu pažymėtame name istorinį butą restauravę kauniečiai verslininkai Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius kviečia susipažinti su savo nauju projektu – Vytauto pr. 58.

Šis butas – tikra retenybė

Vytauto prospekte esantis daugiabutis, savo išskirtiniu fasadu atkreipia daugelio dėmesį. Savo puošnumu jis ne tik išsiskiria iš kitų Kauno Modernizmo pastatų, bet ir visos Lietuvos architektūros tradicijos.

Namas turi dvi visiškai skirtingas puses: išorinę, iš Vytauto prospekto pusės, ir vidinio kiemo. „Iš Vytauto prospekto pusės fasadas toks eklektiškas, su Art Nouveau motyvais, o štai iš kiemo pusės – labai nuosaikus, puikiai atspindintis kaunietišką architektūrą, kuri labai panaši į Miami Beach Art Deco stilių. Tai pietietiškiems kraštams būdingi architektūros bruožai. Architektūrologo Vaido Petrulio nuomone, nedekoratyvus kiemo fasadas yra net vertingesnis, nes aiškiai atspindi Kauno Modernizmo laikotarpį“, – pasakoja K. Banys.

1928 metais šį namą suprojektavo Kauno žydas architektas Jokūbas Peras, kurį pasamdė to meto verslininkai Mozė Posvianskis ir Hiršas Klisas – audinių fabriko AB „Liteksas“ savininkai. Jie gyveno 2 aukšto butuose.

Paklausti, kas labiausiai motyvavo įsigyti šį butą, Petras Gaidamavičius ir Karolis Banys teigė norėję užkirsti kelią tiems, kas planavo jį suskaldyti.

„Nekilnojamojo turto brokeris minėjo, kad šitą butą žada skaldyti į kelis butus. Tiesiog suveikė instinktas apsaugoti tokį autentiško išplanavimo butą, nes tokių būstų Kaune yra labai mažai“, – teigė P. Gaidamavičius. „Iš to buto galima padaryti 2 didelius ar 3 ekonomiškus butus, tačiau taip netektume visos to meto autentikos. Tarpukaris kauniečiams yra identiteto dalis, tik gal ne visi dar tai supranta“, – pridurė K. Banys.

Butas, kurį kauniečiai šiandien imasi restauruoti, turi net nuosavą terasą. „Tai nuostabi terasa su vaizdu į Žaliakalnį. Tiesiog stebina architekto sprendimai – terasa yra visiškai privati ir suprojektuota taip, kad nei kaimynas iš viršaus, nei iš apačios nematytų, kas ten lankosi“, – architekto sprendimais žavisi P. Gaidamavičius.

Naujuosius būsto savininkus nustebino ir neįprastos interjero spalvos. Anot jų, čia vyrauja ryškios ir tamsios spalvos. Įsivaizduokite tamsios rašalo spalvos sieną, kuri yra puošta auksinės bronzos juostelėmis. Vytauto pr. 58 buto du kambariai būtent taip ir atrodo. „Restauruodami būtinai atkursime tas tamsias, intensyvias spalvas, kokios buvo 1928 metais. Tai visiškai kitoks interjeras nei Gedimino g. 48 namo bute“, – tikino K. Banys.

Buities detalės atskleidžia gyvenimo būdą

Terasa, svečių tualetas, šveicariški elektros jungikliai, vokiški radiatoriai, namų sargas, skambutis išsikviesti tarnaitę – tai tik kelios detalės, atspindinčios buto savininkų gyvenimo būdą.

Anot pašnekovų, tokiame būste gyventi buvo didelė prabanga: „Archyve radome dokumentus, kuriuose nurodyta būsto nuomos kaina. Buto, kurį šiandien restauruojame, nuoma metams siekė net apie  8 tūkstančius litų į metus, 700 litų į mėnesį. Tai tikrai viršijo vidutinio kauniečio pajamas.“

Tad nenuostabu, kad pirmieji čia atsikraustę žmonės buvo turtingi, aukštas pareigas užimantys žmonės. Nuo 1928 iki 1939 metų čia gyveno garsus Lietuvos mokslininkas Juozas Matulis su žmona. Vilniuje, Gedimino prospekte jam yra skirta atminimo lenta. Čia gyveno ir kino teatro direktorė Elena Mikševičienė, Henechas Pumpianskis – pervežimo bendrovės, veikusios tarpukariu, vadovas.

Tačiau prabanga ir geras gyvenimas čia klestėjo neilgai. Apie 1941–1944 metus vykęs Holokaustas apvertė viską negrįžtamai. Tada namas nacionalizuojamas, sovietmečiu jo butai išdalinti vargstantiems. Nuo to laiko čia apsigyvena kelios šeimos. Pašnekovų teigimu, natūralu, kad bėgant laikui būstas „susidėvėjo“.

Po metus trukusių paieškų pašnekovams galiausiai pavyko atrasti čia laikinai gyvenusios žydės Saros Ginaitės-Rubinson knygą, kuri leido sužinoti, ką patyrė čia gyvenę žmonės: trėmimą, sušaudymą netoli namo kiemo ir Holokaustą.

„Šią knygą-liudijimą radome praėjusią vasarą, praėjus tik keliems mėnesiams po Saros mirties. Jos liudijimas padėjo mums sužinoti, kas to namo gyventojams atsitiko. Šis namas pasakoja liūdną Kauno žydų bendruomenės istoriją“, – sako pašnekovai.

Turtingą istoriją išgyvenęs tarpukario būstas šiuo metu restauruojamas ir ateityje atgims naujam gyvenimui.