2026-09-07 8 Peržiūros

Raudonai ruda kepurėlė, geltona apačia ir išraiškingas kotas – tokį grybą Lietuvos pušynuose pastebi vis daugiau grybautojų. Tai raudonasis auksabaravykis, dar vadinamas balsevičiuku. Ar jums jau teko įsidėti į pintinę šį baravyką?

Svečias iš Šiaurės Amerikos

Raudonasis auksabaravykis – baravykinių šeimos grybas, natūraliai paplitęs Šiaurės Amerikoje.

Įdomu tai, kad Europoje jis pirmą kartą moksliškai užregistruotas Lietuvoje: tyrėjai rūšį nustatė iš 2007–2009 metais Kuršių nerijoje surinktų grybų, o atradimą paskelbė 2011-aisiais.

Vėliau auksabaravykių aptikta Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Skandinavijos šalyse ir kitose Baltijos regiono vietovėse.

Ilgą laiką Lietuvoje šie grybai daugiausia buvo siejami su Kuršių nerija, tačiau dabar jų randama ir Dzūkijoje, Žemaitijoje bei kitose Lietuvos dalyse.

Kodėl vadinamas balsevičiuku?

Pasakojama, kad balsevičiuko vardas grybui prigijo Kuršių nerijoje – jis siejamas su miškininku Viktoru Balsevičiumi, vienu pirmųjų atkreipusiu dėmesį į neįprastus raudonus baravykus.

Oficialus rūšies pavadinimas – raudonasis auksabaravykis, tačiau vietinis vardas paplito tarp grybautojų ir vartojamas iki šiol visoje Lietuvoje.

Kaip atpažinti?

Ryškiausias grybo požymis – sausa, raudonai ruda kepurėlė, kuri gali užaugti iki maždaug 20 centimetrų skersmens. Jaunų grybų kepurėlės kraštai būna užsirietę į vidų, jos apačia – geltona, o senstant įgauna rusvai žalsvą atspalvį.

Kotas paprastai ilgas, gelsvai rusvas, išraiškingai vagotas. Perpjautas balkšvas grybo minkštimas nemėlynuoja, todėl šis požymis taip pat gali padėti jį atskirti nuo kai kurių kitų baravykinių grybų.

Auksabaravykis dažniausiai auga pušynuose, nes sudaro mikorizę su paprastosiomis ir kalninėmis pušimis.

Ar galima dėti į pintinę?

Raudonasis auksabaravykis – valgomas ir gardus grybas. Jis neturi ryškaus kvapo, o jo skonis gali būti šiek tiek rūgštokas. Vis dėlto, kaip ir kitus grybus, jį reikėtų rinkti tik tada, kai neabejojama rūšimi, o prieš valgant – tinkamai termiškai apdoroti.