Šilokarčemos turgūs ir istorija: nuo ko viskas prasidėjo? 

Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame užsimenama apie Šilutės gyvenvietės pradžią, siejamas su 1511 m. išduota privilegija nuomoti karčemą šile. 

Smuklei įkurti valdžia duodavo privilegiją, t. y. tam tikrą raštą, kuriame būdavo surašomos smuklininko teisės, pareigos ir prievolės. Smuklė gaudavo didesnį ar mažesnį žemės plotą, teisę prekiauti ne tik svaigalais, bet ir kitomis prekėmis. Kai kurios smuklės gaudavo teisę žvejoti nurodytuose vandenyse.  

Aplinkiniai gyventojai smuklėse vaišindavosi, linksmindavosi, apsirūpindavo reikalingomis prekėmis, sužinodavo paskutines naujienas. Keleiviai čia sustodavo pailsėti ir pernakvoti. Smuklininkas būdavo turtingiausias ir įtakingiausias apylinkės asmuo. 

Pirmasis rašytinis šaltinis 

Šilutė, Šilokarčema, vok. Heydekrug – šiais vietovardžiais buvo ir yra vadinama gyvenvietė istoriniame Klaipėdos krašte, o nuo 2014 m. vasario mėn. Šilutę galime vadinti miestu etnografinėje Mažojoje Lietuvoje. 

Pirmasis rašytinis šaltinis, bylojantis apie gyvenvietę, siekia 1511 m., kuomet buvo išduota privilegija nuomoti karčemą šile, tačiau šiame dokumente nebuvo nurodyta tiksli data, t. y. mėnuo ir diena (XVI-ame amžiuje tai būdavo įprasta). Privilegijos tekste nurodyta: „Privilegiją išdaviau sekmadienį po Šv. Petro Sosto šventės, 1511 metais nuo mūsų Viešpaties gimimo“, todėl skirtinguose šaltiniuose ši diena interpretuojama skirtingai – vasario 22 arba 23 diena. Privilegijoje rašoma, kad Klaipėdos komtūras Michelis von Schwabenas Ordino pavaldiniui Georgui Talatui išdavė privilegiją nuomoti karčemą, pastatytą šile (vok. Krug auf der Heide), iš čia ir kilo gyvenvietės pavadinimas Šilokarčema (vok. Heydekrug). 

Šilokarčemos turgūs 

Iki pat XIX a. Šilutė buvo nedidelė ir atoki Prūsijos provincijos pasienio gyvenvietė. Tačiau būdama pusiaukelėje tarp Klaipėdos ir Tilžės, tarp Kuršių marių ir sienos su Žemaitija, ilgainiui tapo svarbiu prekybos centru ir ėmė garsėti savo gausiais turgumis ir mugėmis. 

Jau nuo XVI a. turgūs čia sutraukdavo žmones iš viso Nemuno žemupio, Kuršių marių baseino, Žemaitijos ir kitur, todėl nenuostabu, kad būtent aplink turgavietę pradėjo kurtis ir plėtotis gyvenvietė.  

Iki XX a. vid. šioje vietoje iškilo puošniausi pastatai, kuriuose buvo vystomi įvairūs verslai ir amatai. 1912 m. duomenimis, į savaitinį Šilutės turgų atvykdavo apie 6 tūkst. žmonių, 2 tūkst. vežimų, atplaukdavo 120 burvalčių. Pamažu gyvenvietė tapo valsčiaus, apskrities, bažnytinės administracijos centru. 

Rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad turgūs buvo ne tik vietinės reikšmės, bet konkurencijos atžvilgiu kėlė grėsmę dideliems miestams (Klaipėdai, Tilžei). Šį faktą patvirtina Klaipėdos miesto, siekusio atsikratyti rimto prekybos konkurento, skundai 1578–1670 m. Pastangos nepasiteisino, kadangi turgus buvo naudingas ne tik aplinkiniams gyventojams, bet ir valdžiai, nes jis duodavo nemažą pelną valstybės iždui ir vietiniams valdininkams. 

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus inf.