Evangelikų liuteronų bažnyčios architektūra

Prieš beveik 100 metų pastatyta Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia lankytojus savo išskirtinumu traukia ir šiandien.

1926 m. lapkričio 10 d., Martyno Liuterio gimimo dieną, naujoji bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta.

Maldos namai buvo įspūdingi: 50 m. aukščio bokštas, jame įtaisyti trys varpai ir miesto valdybos padovanotas bokštinis laikrodis, kurio ciferblatai įtaisyti iš rytų, pietų ir vakarų pusių. Laikrodis yra laikomas didžiausiu Lietuvoje: jo ciferblato skersmuo 2,5 m., didžioji rodyklė – 1,10, mažoji – 0,80 m. ilgio, muša ketvirčius, pusvalandžius ir valandas. Jo mechanizmas sukonstruotas Berlyno stambiagabaričių laikrodžių gamykloje.

Nors stilistiškai bažnyčia priskirtina vis dar regionui būdingai neogotikai, tačiau šilutiškė šventovė skyrėsi nuo daugelio aplinkinių savo pirmtakių vien jau tuo, kad buvo tinkuota. Nors bažnyčią projektavo iš šio krašto kilęs Curt Cutknecht, architektūriškai ji kur kas artimesnė kitų Vokietijos imperijos regionų statiniams.

Pagrindinis įėjimas

Prie išskirtinių bažnyčios akcentų vertėtų paminėti aukštą skaldytų akmenų cokolinę juostą, bokšto dalyje išaukštėjančią per visą pirmąjį pastarojo tarpsnį. Profiliuotame portale įgilintą pagrindinį įėjimą papildo dveji šoniniai, virš kurių – reljefinės kompozicijos.

Itin žaismingas elementas – virš įėjimų įrengti trijų smailiaarkių langelių „įrėmintų“ nedideliais piliastrais su antablementu motyvas, susišaukiantis su viršutinio bokšto tarpsnio sprendiniu. Pagrindinę bokšto smailę supa keturios mažesnės. Jos kresnos, tačiau puikiai pritaikytos bažnyčios proporcijoms. Daugelyje Lietuvos neogotikinių šventovių smailes papildo kur kas smulkesni pinakliai.

Lakoniškas vidaus įrengimas

Bažnyčia stačiakampio plano, trijų navų: pagrindinę erdvę supa liuteronų bažnyčioms būdingos galerijos. Būdingas ir lakoniškas vidaus įrengimas, daugiausiai apipavidalinant įvairias funkcines dalis.

Kadangi Šilutės bažnyčia nukentėjo gerokai mažiau už daugelį Mažosios Lietuvos šventovių, išliko daugelis net ir smulkiausių elementų.

Nors neogotikos interjere mažai, tačiau jis puikiai atspindi gan eklektiškas amžiaus pradžios tendencijas – tą galime pamatyti išlikusioje sienų tapyboje, lubų dekore, išlikusiuose sietynuose ar stilizuotuose kolonų kapiteliuose.

Įrengiant bažnyčią buvo kiek įmanoma daugiau panaudojamas vietos meistrų darbas. Pavyzdžiui, ąžuolinį altorių bei sakyklą pagamino vietinės Munko dirbtuvės. Išlikę ir atgarsių iš kiek tolimesnių buvusios Vokietijos imperijos vietų: sienas ir skliautus ištapė Karaliaučiaus profesorius Richard Pfeiffer, pagal kurio projektą buvo pagamintas ir išlikęs vitražas. Bažnyčios varpai buvo nulieti Tiuringijoje.

Krašto paveldo ir Architektūros Lietuvoje inf.