Ilgakojai mūsų kaimynai: ką žinome apie gandrus?

Vasarą baltųjų gandrų netrūksta nei mūsų pievose, nei virš sodybų iškilusiuose lizduose. Kol suaugę paukščiai ieško maisto, jų jaunikliai sparčiai auga ir ruošiasi pirmajam savarankiškam skrydžiui. Ką žinote apie gandrus?

Žmonių kaimynystės nevengia

Baltasis gandras yra Lietuvos nacionalinis paukštis ir viena lengviausiai atpažįstamų mūsų krašto rūšių.

Kitaip nei retas juodasis gandras, baltasis dažniausiai įsikuria arti žmonių – lizdus krauna ant stogų, stulpų, specialių platformų ar aukštų medžių.

Kasmet grįžę paukščiai neretai pasirenka tą pačią vietą, tačiau gandrų poros ryšį labiau palaiko bendras lizdas nei nuolatinė ištikimybė vienam partneriui.

Pievose ieško ne tik varlių

Gandras dažnai vaizduojamas su varle snape, tačiau jo meniu gerokai įvairesnis. Šie paukščiai lesa vabzdžius, sliekus, peles, kurmius, driežus, gyvates ir kitus lengvai pagaunamus gyvūnus.

Todėl nupjautose pievose ar ką tik įdirbtuose laukuose vienu metu galima išvysti net kelias dešimtis gandrų. Baltieji gandrai yra prisitaikę medžioti atvirose pievose, šlapynėse ir žemės ūkio laukuose.

Lizdas kasmet tampa vis sunkesnis

Gandralizdis nėra vieno sezono statinys. Kasmet paukščiai jį papildo šakomis, žole, šienu ir kitomis rastomis medžiagomis, todėl senas lizdas gali tapti itin didelis ir sunkus.

Kiaušinius peri, o vėliau jaunikliais rūpinasi abu tėvai. Jauni gandrai lizdą paprastai palieka praėjus maždaug dviem mėnesiams po išsiritimo, nors tėvai dar kurį laiką juos maitina.

Tylūs paukščiai, kalbantys snapu

Suaugę gandrai neturi stipraus, gerai išvystyto balso, todėl tarpusavyje bendrauja daugiausia kalendami snapais.

Šis garsas ypač dažnai girdimas paukščiams pasitinkant partnerį lizde, ginant savo teritoriją ar atliekant poravimosi ritualus. Tuo metu gandras atlošia galvą, o snapo kalenimas girdimas iš gana toli.

Rudenį laukia ilga kelionė

Vasaros pabaigoje gandrai pradeda būriuotis ir ruoštis migracijai. Dauguma jų į žiemavietes Afrikoje skrenda virš sausumos, naudodamiesi šilto oro srovėmis, kurios leidžia taupyti energiją ir ilgai sklęsti.

Lietuvoje didesni išskrendančių gandrų būriai paprastai pastebimi rugpjūtį, o tradicinė jų išlydėjimo diena minima rugpjūčio 24-ąją.

Gausūs, tačiau priklausomi nuo pievų

Nors gandras Lietuvoje tebėra įprastas paukštis, jo ateitis priklauso nuo kraštovaizdžio pokyčių.

Natūralių pievų ir šlapynių nykimas, intensyvus žemės ūkis bei gausus chemikalų naudojimas mažina vietų, kuriose paukščiai gali rasti maisto.

Tad gandras virš sodybos – ne tik vasariškas vaizdas, bet ir ženklas, kad aplinkoje dar išliko jam tinkamų pievų, laukų ir šlapžemių.