Alytus – didžiausias Pietų Lietuvos miestas. Rašytiniuose šaltiniuose Alytus pirmą kartą paminėtas 1377 m. Manoma, kad Alytaus pavadinimas kilęs iš piliakalnio papėdėje tekančio upelio – Alytupio – pavadinimo.
Po Žalgirio mūšio išnykus Kryžiuočių Ordino grėsmei, Alytaus piliakalnis neteko gynybinės reikšmės. Šalia papilio įsikūręs miestelis ėmė augti. Pradėjus įsisavinti Užnemunę, miestelis pradėjo kurtis ir kairiajame krante. Miestelio plėtimuisi įtakos turėjo ir du Alytaus dvarai, stovėję dešiniajame ir kairiajame Nemuno krantuose.
XVI a. Alytus priklausė įvairiems savininkams: krašto maršalkai Jonui Zabžezinskiui, karalienei Bonai, Žygimantui Augustui, Barborai Radvilaitei. Pagal XVI a. antrosios pusės miesto inventorius, pagal mokamą sidabrinės mokestį Alytų galima apibūdinti kaip mažą miestelį, kuriame gyveno per 1000 gyventojų. Dauguma iš jų vertėsi amatais, prekyba. 1524 m. Alytuje minima pirmoji katalikų bažnyčia, 1595 m. jau minima ir mokykla.
1581 m. birželio 15 d. Alytui buvo suteiktos Magdeburgo (savivaldybės) teisės ir herbas: balta rožė raudoname fone. Todėl šiandien Alytus dar vadinamas Baltosios rožės miestu.
XIX amžiuje Alytus buvo paskelbtas trečios kategorijos tvirtove, todėl buvo pastatytos trys kareivinės ir trys tiltai, supiltas piliakalnis, išasfaltuoti keliai.
Pirmojo pasaulinio karo metu Alytus tapo apskrities centru.
Po nepriklausomybės kovų (1918–1920 m.) Alytus tapo didžiausiu apskrities miestu ir regiono kultūros bei švietimo centru. 1932 m. jam suteiktas kurorto statusas. Išliko tik keli seni pastatai, turintys savitą architektūrą ir statybos stilių, nes beveik visa centrinė miesto dalis buvo sunaikinta per pirmąsias Antrojo pasaulinio karo dienas.
Šiandien, skendėdamas žalumoje, miestas didžiuojasi savo tradicijomis, kultūra, nepaprastai gražia gamta ir svetingais bei nuoširdžiais žmonėmis.
Alytaus m. sav. inf.
" loading="lazy"/>
" loading="lazy"/>
" loading="lazy"/>
