„Pienocentro“ rūmų istorija: nuo saldžių bulkučių iki prabangių butų

„Pienocentro“ rūmai – tai 20 a. pirmos pusės modernizmo architektūros paminklas Kaune, išsiskiriantis paprastumu, raiškia ir įtaigia architektūra. Tarpukariu čia veikė „Pienocentro“ parduotuvė, pieno baras, prestižinė Juozo Muralio kirpykla. 

Bendrovė „Pienocentras“ buvo įkurta dar 1926 m. ir iškart tapo didžiausia pieno perdirbimo bendrovių sąjunga tarpukario Lietuvoje, kuri rūpinosi pieno produktų surinkimu, gamyba ir eksportu.  

„Pienocentras“ visoje Lietuvoje pristeigė krautuvių ir užkandinių. Pastarosiose buvo galima atsigerti pieno, grietinėlės, kavos, kefyro ir kt. Taip pat buvo siūloma suvalgyti rūgpienio su bulvėmis, įvairių pieniškų patiekalų ir užkandžių.  

Tais laikais valgyklos ir užkandinės buvo labai svarbios viešojo maitinimo įstaigos, jose valgydavo daugelis Kauno miesto gyventojų. „Pienocentro“ užkandinės buvo pačios populiariausios, nes čia geromis kainomis galėjai sveikai ir skaniai pavalgyti. Šios užkandinės maitino Kauno studentus, darbininkus, valdininkus, moksleivius, vargšus ir mažiau pasiturinčius žmones bei miesto svečius. Labiausiai lankytojų buvo mėgstama pačiuose „Pienocentro“ administraciniuose rūmuose įsikūrusi valgykla. 

Šių rūmų architektas – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Statyba prasidėjo 1931 m. ir užtruko vos metus,  tačiau baigiamieji darbai užsitęsė iki pat 1934 m. Naujojo pastato pirmame ir antrame aukštuose veikė prestižinė Juozo Muralio kirpykla. Jos paslaugomis naudojosi turtingi kauniečiai ir svarbiausi valstybės asmenys bei jų žmonos.  Antrame ir trečiame aukšte buvo „Pienocentro“ administracinės patalpos, viršutiniuose aukštuose – prabangūs butai. 

Pirmame aukšte įsikūrė bendrovei priklausanti krautuvė, jau minėta valgykla ir užkandinė, vadinta „Pienocentro darželiu”, nes buvo įrengta gryname ore.  

Leonas Mitkiewiczius, pirmasis ir vienintelis Lenkijos karo atašė Lietuvoje, 1939 m. taikliai pastebėjo, jog „Pienocentro“ maitinimo įstaigų populiarumo priežastis yra mažos kainos. Tačiau su tuo sutiko ne visi. 1935 m. „Pienocentro“ kainoraštyje nežinomas asmuo surašė savo pastabas kaip tik apie per dideles maisto kainas: „Neerzinkite lankytojų! Keiskit kainas!!!”  

Tad ir kokie bus laikai, kainos klientams visada bus per didelės. Viename tarpukario laikraštyje spausdintas maisto kainų palyginimas. 

Nuotr. kaip linksminasi 

Kauno miesto muziejaus nuotr. ir inf.