Sulos metas: ką verta žinoti prieš einant prie medžio? 

Vos atšilus orams, prasideda trumpas, bet daugelio laukiamas sulos sezonas. Tai ne tik pavasario ženklas, bet ir priminimas, kad gamtos dovanas verta imti atsakingai – tiek dėl savo sveikatos, tiek dėl paties medžio. Ar jau skanavote šį sezoną? 

Sulos nauda 

Sula pirmiausia vertinama kaip lengvas, gaivinantis ir mažai kaloringas gėrimas. Jame yra organinių rūgščių, kalio, kalcio, magnio, geležies, taninų, vitamino C ir kitų mineralinių medžiagų, todėl sula dažnai siejama su pavasariniu organizmo atsigavimu po žiemos.  

Vis dėlto sulą labiau verta vertinti ne kaip stebuklingą priemonę, o kaip natūralų sezoninį gėrimą. Jos stiprybė slypi paprastume: ji atgaivina, padeda papildyti skysčių atsargas ir daugeliui asocijuojasi su švariu, vos bundančios gamtos skoniu.  

Kaip ir kada? 

Sula Lietuvoje paprastai leidžiama ankstyvą pavasarį, kai dienomis laikosi kelių laipsnių šiluma, o medžiai dar nėra išsprogdinę pumpurų. Klevų sula dažniausiai pradeda tekėti anksčiau, o beržų – kiek vėliau; intensyviausiai ji bėga tuomet, kai oro temperatūra pakyla maždaug iki 4–6 laipsnių šilumos.  

Sulai rinkti reikėtų pasirinkti storesnį, sveiką medį, augantį švarioje vietoje, toliau nuo kelių, dirbamų laukų ar kitų galimų taršos šaltinių.  

Rekomenduojama nesirinkti plonesnių nei 20 centimetrų skersmens medžių, o skylę gręžti ne aukščiau kaip vieno metro aukštyje nuo žemės: jos skersmuo neturėtų viršyti 2 centimetrų, o gylis medienoje – 4 centimetrų.  

Skyles sulai leisti reikėtų gręžti šiaurinėje kamieno pusėje. Sulai patogiai leisti į skyles įstatomi mediniai latakėliai, po jais pastatomas indas.  

Sula turi būti leidžiama į švarų indą, jį verta pridengti, kad nepatektų vabzdžių ar nešvarumų, o baigus rinkti – skylę būtina užkimšti mediniu kaiščiu ir užtepti sodo tepalu, kad medis nepradėtų gesti.  

Skanaus!