2026-05-12 185 Peržiūros

Vilniaus katedrą pastačius Žemutinės pilies teritorijoje, XV a. pradžioje prie jos buvo prijungtas pilies gynybinės sienos vienas iš vakarinių bokštų, kuriame įrengta katedros varpinė. 

Istoriniuose šaltiniuose varpinė pirmą kartą paminėta 1522 m., kai reikėjo bokštą remontuoti. Rekonstrukcijos metu susiaurintos langų ir panaikintos šaudymo angos, sienos nutinkuotos. 1598 m. pastatytas aštuoniasienės varpinės dalies trečiasis aukštas. 

1610 m. bokštą nuniokojo gaisras. Varpinės atstatymo darbams vadovavo architektas Vilhelmas Polis. XVII a. antroje pusėje bokšte pakabinta keletas Jono Delamarso nulietų varpų, įrengtas laikrodis. XVIII a. viduryje meistras Gustavas Miorkas varpinėje pakabino daugiau varpų. 

XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje permūrytas varpinės trečiasis aukštas. 1893 m. suformuotas varpinės stogas, kuris savo formos nepakeitė iki šiol. 

1965 m. varpinė taip pat buvo remontuojama, įrengtas šildymas, joje veikė Vilniaus ekskursijų biuras. 

Kai 1989 m. vasario 5 d. katedra buvo grąžinta tikintiesiems ir atšventinta, netrukus virš varpinės atkurtas kryžius. 

Varpinės architektūra 

Požeminė keturkampė dalis yra viena seniausių mūro liekanų Lietuvoje, išmūryta XIII a. Vilnios senvagės dugne. Jos liekanos prasideda 1,2 m žemiau dabartinio žemės paviršiaus.  

Požeminės dalies mūro paviršiuje plytos surištos baltiškuoju būdu Katedros varpinės apatinė apvalioji dalis – Žemutinės pilies gynybinio bokšto gotikinė liekana. Tuo metu virš apvaliojo bokšto sumūryta vieno aukšto aštuoniasienė dabartinės varpinės dalis. Jos sienos buvo gotikinio mūro, netinkuotos, siūlės rievėtos ir dažytos plytų spalva. Sienose žiojėjo aukštos, plačios angos su arkomis, virš jų –šaudymo angos. Viršutinės aštuoniasienės dalies pirmieji du tarpsniai – klasicistinio stiliaus. 

Antžeminė varpinės dalis yra 52 m aukščio (su 2.8 m kryžiumi – 57 m). Jos apatinė apvalioji dalis keturių aukštų. Pirmo aukšto sienų storis – nuo 4 iki 2,8 m. 

Trečio aukšto šiaurinėje sienoje išliko išėjimo į gynybinį sienos tiltelį anga (7,1 m aukštyje nuo dabartinio žemės paviršiaus) Senasis įėjimas į bokštą buvo antrame aukšte, iš pilies kiemo. Viršutiniuose apvaliosios dalies trijuose aukštuose buvo šaudymo angos, išeinančios į pilies išorę.  

Tarpuaukščių perdangos medinės, tik virš ketvirtojo aukšto perdanga monolitinio gelžbetonio (įrengta 1936, panaudojus senuosius medinių sijų lizdus). Pirmųjų trijų aukštų sienų išorė iš lauko akmenų, kas 3–4 jų eiles įsiterpia siauros 1–2 plytų mūro juostos. Ketvirto aukšto mūro paviršiuje vien plytos, rištos gotiškai. 

Viršutinė aštuoniasienė bokšto dalis yra trijų tarpsnių; juos skiria karnizai. Sienų kampus pabrėžia mentės, viršutinio žemiausio tarpsnio – piliastrai. Virš jų ir karnizo stovi dekoratyvinės varinės vazos.  

Viršutiniame tarpsnyje yra laikrodis su žalvario skardos ciferblatais keturiose tarpsnio sienose. Ciferblatų apvadai, rodyklės ir skaičiai paauksuoti.  

Stogas šalmo pavidalo, su piramidine smaile. Stogas dengtas geležies, smailė – vario skarda. Smailės viršūnė baigiasi geležiniu vietos meistro darbo kryžiumi, 1893 įtvirtintu ant paauksuoto būgno. 

Viliaus šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos inf.