2020-06-25 1681 Peržiūros
Pagryžuvio dvaras

Ne taip seniai „Kalba Šiauliai“ su skaitytojais pasidalino pasivaikščiojimo aplink miestą vietomis, tarp kurių buvo ir pora dvarų. Pastebėjome, kad šiauliečiams dvariška atmosfera yra arti širdies, taigi, sudarėme sąrašą dvarų aplink Šiaulius, kuriuose jums vertėtų apsilankyti! 

BAISOGALOS DVARAS

Baisogala pirmą kartą paminėta 1539 m., karaliui Žygimantui Senajam paskelbus raštą dėl parapijos steigimo. XVII a. Baisogala atiteko LDK kancleriui M. Radvilai, vėliau Silvestravičiams, Poniatovskiams, Puslovskiams, Chrapovickiams. Apie 1830 m. Baisogalos dvarą nupirko buvęs Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras (mirė 1847 m.). Komarams Baisogala priklausė iki 1940 m. Dvarą valdė Juozapo sūnus Vladislovas (1810 – 1896), šio sūnus, taip pat Vladislovas (1885 -1941), kuris sovietų 1940 m. buvo suimtas ir ištremtas į Karagandą, kur mirė 1941 m. Paskutinysis Baisogalos dvaro savininkas Vladislovas Komaras buvo laikomas vienu pažangiausiu ūkininku Lietuvoje. Baisogaloje lankydavosi daug ekskursijų, Žemės ūkio akademijos studentai čia atlikdavo praktiką. 1922 m. priėmus Žemės reformos įstatymą, buvo nusavintos ir Komarų latifundijos.
 
Vietos nuoroda – spauskite čia

BERŽĖNŲ DVARAS

Beržėnų gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XV a. Žemaičių pakamariui (teismo valdininkui) Stanislavui Šemetai 1610 m. parduodant Beržėnų ir Šaukėnų valdas Mstislavo ir Radomo seniūnui Petrui Pacui buvo sudarytas inventorius, kuriame Beržėnai aprašomi kaip senų, gana apnykusių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų kompleksas. Apie 1695 m. Beržėnai ir Šaukėnai buvo parduoti Vilhelmui Korfui, vėliau juos valdė Mikalojus Korfas, 1717 m. – Aleksandras Korfas. 1722 m. Beržėnų valdos savininkas – Pranciškus Nagurskis. Nuo XVIII a. vid. iki XIX a. vid. (pagal moterišką liniją ir iki XX a. 4-to dešimtm.) Beržėnai priklausė Gorskių giminei. 1847 m. Ipolito ir Barboros Šemetaitės Gorskių duktė Stanislava, ištekėdama už dvarininko ir dailininko Adolfo Čapskio, Beržėnų dvarą gavo kaip kraitį. Laikotarpyje tarp 1847 m. ir 1875 m. funduojant A. Čapskiui buvo pastatyti naujieji Beržėnų dvaro rūmai, A. Čapskis prisidėjo ir prie naujo parko kūrimo. 1885-1887 m. dvaro rūmai rekonstruoti, darbams vadovavo architektas Karolis Lorensas. Dvaro pastatų ir parko rekonstrukcijos bei statybos darbai vyko iki pat XIX a. pab. ir tai tapo viena iš Čapskių prasiskolinimo priežasčių. 1902-1903 m. dvarui paskelbtas bankrotas. Dvarą nupirko Stanislovo Čapskio pusbrolis Mykolas Oginskis, tačiau S. Čapskis liko dvaro valdytoju. I pasaulinio karo metu rūmai nenukentėjo. Dvaro koplyčios rūsyje buvę palaidoti Ipolitas (1791-1836) ir Barbora (1803-1899) Gorskiai, jų dukra Stanislava (apie 1820-1878) su vyru Adolfu Čapskiu (apie 1820-1883), S. ir A. Čapskių vaikai Henrikas, Adolfina, Stanislovas bei anūkai. 1940 m. dvaras buvo konfiskuotas, koplyčia išplėšta. 1946 m. išniekinti palaikai slapta pergabenti ir perlaidoti Šaukėnų bažnyčios šventoriuje. Po II pasaulinio karo rūmuose kurį laiką veikė ūkio kontora, gyveno žmonės, tačiau nuo 1950 m. pastatas buvo apleistas, pradėjo griūti, sunyko parkas, naudojami liko tik ūkiniai pastatai. Nuo 1980 m. dvaro pastatai priklausė Šiaulių autobusų parkui, juose kurį laiką veikė sveikatingumo centras.

Vietos nuoroda – spauskite čia

BURBIŠKIO DVARAS

Burbiškio dvaro istorijos ekspozicija įkurta Baženskių dvare, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVII a. Iki šių dienų išlikusią dvaro sodybą suformavo Baženskiai, valdę dvarą nuo XIX a. pr., o ypač Mykolas Baženskis (XX a. pr.), išpuošęs parką K. Ulianskio sukurtomis skulptūromis (išliko Vytauto Didžiojo ir Adomo Mickevičiaus, liūtų skulptūros ir kt.). Dvaro pastatai suformuoti taip, kad sudaro didelį uždarą kiemą. Peizažinio tipo dvaro parkas, užimantis 28 ha, pasižymi įspūdingais tvenkiniais, kuriuose yra 15 salų. Atstatytame rūmų svečių korpuse veikia svečių namai, rūmų verandoje yra dvaro istorijos ekspozicija, dvaro ledainėje įrengta pobūvių salė. Dvare vyksta visoje Lietuvoje žinomos Tulpių žydėjimo šventės, šventė kasmetinė (nuo 2000 m.). Burbiškio dvaras – Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio padalinys.

Vietos nuoroda – spauskite čia

BUVUSI GERUČIŲ DVARO SODYBA

Geručių dvaro sodyba. Labai senas ir buvęs stambiausias dvaro centras Žeimelio apylinkėse. Beveik iki praeito amžiaus pabaigos rūmuose veikė pradinė mokykla. Dvarvietėje yra apie dešimt geriau ar prasčiau išlikusių statinių: rūmai, dvi oficinos, bravoras, kumetynas, tvartai ir kt. Šiaurinę ir rytinę dvarvietės ribas ženklina gynybiniai įtvirtinimai.

Vietos nuoroda – spauskite čia

DABIKINĖS DVARAS

Pirmosios žinios apie Dabikinės dvarą siekia XVI a. II pusę, kai Dirvėnų valsčiuje vykdant valakų reformą buvo surašytas šio dvaro inventorius. Tuo metu Dabikinė buvo valdovui priklausęs valstybinis dvaras. XVI – XVII a. sandūroje dvaras jau buvo privati valda. Žinoma, jog tuo metu dalį dvaro valdė Stanislovas Daukantas, vėliau – Jonas Daukantas. Duomenys apie XVII – XVIII a. pradžios dvaro valdą ir jos valdytojus fragmentiški. Žinoma, jog dar 1724 m. Dabikinės dvaras priklausė Pranciškui Pacevičiui, o jau 1728 m. Dabikinės dvaro valdytoju buvo Jokūbas Gruževskis. Gruževskių giminei Dabikinės dvaras prilausė iki XIX a. vidurio. XIX a. dvarą iš Elvyros Gruževskos-Pšeciševskos buvo nuomavo grafas Aleksandras Tuluz de Lotrekas. Grafas rėmė 1863 m. sukilimo dalyvius, todėl Dabikinės dvaras buvo sekvestruotas, tačiau išsiaiškinus, kad Lotrekas yra tik šios valdos nuomininkas, dvaras 1864 m. gražintas Pšeciševskai. 1867 m. Elvyra Pržečiševska Dabikinę pardavė Gerasimui Savinui. XIX a. pabaigoje Dabikinės dvaro valdytoju minėtas baronas Zasas (von Sass). 1890 m. dvarą iš barono Zaso nusipirko grafas Vladimiras Zubovas (1862-1933). 1902 m. Dabikinės dvare įvyko varpininkų organizacijos suvažiavimas. Šio suvažiavimo metu buvo įsteigta Lietuvių demokratų partija. Dabikinės dvarą Vladimiras Zubovas 1910 m. padovanojo savo sūnui, taip pat Vladimirui (1887-1959).

Perėmęs iš tėvo Dabikinę, V. Zubovas su šeima čia apsigyvenęs ėmė ūkininkauti. Dar studijų metais važinėdamas po Vokietiją ir Daniją, kur tėvo pavedimu supirkinėjo veislinius galvijus ir arklius, V. Zubovas susidomėjo juodmargiais galvijais. Dabikinėje jis pradėjo mokslinius eksperimentus juodmargių galvijų produktyvumui kelti. 1925 m. iš V. Zubovo nuomotame Dabikinės dvaro svirne ėmė veikti Dabikinės pieno perdirbimo bendrovė. Pastatą, kuriame veikė pieninė, bendrovė iš V. Zubovo nusipirko apie 1929 m. 1933 m. Mažeikių apskrities taryba nupirko iš V. Zubovo Dabikinės dvaro centrą su pastatais. 1933 m. pavasarį Dabikinės dvare Mažeikių apskrities savivaldybė įsteigė vaikų namus. 1953 m. vaikų namai buvo pertvarkyti į internatinę septynmetę mokyklą. XX a. II pusėje dvaro teritorijoje buvo pastatyti daugiabučiai gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai, Dabikinės mokykla, bendrabutis, rekonstruota pieninė (buvęs dvaro svirno pastatas) ir jos teritorijoje stovėję pastatai.

Vietos nuoroda – spauskite čia

DIKTARIŠKIŲ BUVUSI DVARO SODYBA

Dvarą kelis šimtmečius valdė Šemetos. Išlikę dvaro rūmai priskiriami Pranciškaus sūnui Tadeušui Šemetai (1774-1835), kuris kartu su Anele Koščicaite-Šemetiene (1776-1829 m.) susilaukė šešių sūnų. 1820 m. Tadeušas buvo paskirtas Šiaulių pavieto bajorų maršalka. Dvaro rūmai tapo kultūros centru. Vyriausias sūnus Pranciškus Šemeta buvo aktyvus 1831 m. sukilimo dalyvis ir vienas iš organizatorių. Gimęs 1802 m. gegužės 8 d. Diktariškio dvare (mirė 1882 m. Drezdene) mokėsi Raseiniuose, paskui studijavo Vilniaus universitete, priklausė Filaretų draugijai.

Sukilimui pralaimėjus dvaras turėjo būti konfiskuotas (kaip priklausęs Pranciškui), tačiau liko Šemetoms. Mirus Tadeušui, o sūnui Pranciškui emigravus į Prancūziją, dvarą valdė kitas sūnus Juozapas Šemeta (gimęs 1814 m.), paskutinis Šiaulių pavieto bajorų maršalka (1858-1864 m.). Naujasis savininkas pavyzdingai tvarkė ūkį, išplėtė parką. Šiaulėnų kapinėse 1850 m. pastatė garsiąją Šemetų koplyčią–mauzoliejų. Po 1863 m. sukilimo Juozapas buvo ištremtas į Ufą, o dvaras konfiskuotas. Nors vėliau Šemeta sugrįžo į Rygą, tačiau dvaro nebeatgavo. Po 1865 m. dvaro šeimininkai dažnai keitėsi, fiksuojama, kad apie 1881 m. dvaras priklausė Neiroudui, o prieš Antrąjį pasaulinį karą – Šiaulių savivaldybei.

Vietos nuoroda – spauskite čia

KELMĖS KRAŠTO MUZIEJUS (KELMĖS DVARAS)

Kelmės krašto muziejus įsikūręs Kelmės dvaro rūmuose. Muziejaus ekspozicijos išdėstytos trijuose šio ansamblio pastatuose: rūmuose, vartuose ir svirne.

Kelmės dvaro ansamblis – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, vertinamas kaip retai išlikusi baroko stiliaus Lietuvos provincijos dvaro sodyba. Kelmės dvaro ansamblio mūriniai rūmai statyti 1780 m., dviaukščiai bokšto išvaizdos vartai – 1668 m. Kelmės dvaro sodybos teritorijos plotas kartu su parku – 15,2 ha. Iki šių dienų yra išlikę devyni šios sodybos dvaro laikotarpio pastatai. Daugiau kaip 300 metų Kelmės dvarą valdė lenkų kilmės bajorai Gruževskiai (Gruzewski).

Kelmės dvaras – vieta, kur pirmiausiai Lietuvoje prasidėjo 1831 metų sukilimas prieš carinę Rusiją.

Vietos nuoroda – spauskite čia

PAGRYŽUVIO DVARAS

Dešiniajame Gryžuvos upės krante stūkso Pagryžuvio dvaro romantinio stiliaus rūmai pastatyti 1858 metais pagal įžymaus to meto architekto F. Rimgailos projektą. XVIII a. pabaigoje Pagryžuvio dvaras priklausė didikams Šemetoms, o vėliau – Pšeciševskių šeimai. Po pirmojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas ir atiduotas jėzuitams. Be to dvaras buvo stipriai apgriautas per karą atsidūręs ant fronto linijos. Iki II pasaulinio karo rūmuose veikė jėzuitų vienuolynas. Šiuo metu dvare veikia socialinės globos namai.

Vietos nuoroda – spauskite čia

PAKRUOJO DVARO SODYBA

Pakruojo dvaras yra Lietuvos šiaurinėje dalyje esančiame Pakruojo krašte, garsėjančiame dolomito kasyklomis, giliomis aludarystės tradicijomis, didikų ir bajorų virtuvės valgiais bei savitomis istorijomis. Dauguma lietuvių su dvaro apylinkėmis yra pažįstami iš legendinio „svieto lygintojo” ir „razbaininko” Tado Blindos legendinių žygių, kilusių būtent šiame krašte. Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaras yra didžiausias iki šių dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą, kaip didžiausia saugoma paminklosauginė dvaro sodyba.

Pakruojo dvaro sodybos ansamblis stilistiniu požiūriu išsiskiria iš kitų Lietuvos dvarų. Čia stilistinė formų raiška bei harmonija būdinga tiek reprezentacinės, tiek ir ūkinės dalies objektams, apsuptiems ansamblį vienijančio ir akcentus išryškinančio vertingo šimtamečio parko. Pakruojo dvaro sodyba yra ryškios ašinės kompozicijos ansamblis, pastatai sudaro keturias grupes: centrinę – reprezentacinę, dvi ūkines ir gamybinę.

Įspūdingiausias ir didžiausias Pakruojo dvaro sodybos pastatas – puošnūs dviaukščiai rūmai, stovintys sodybos viduryje. Manoma, jog dvaro rūmai buvo pastatyti XIX a. pradžioje. Dvaro rūmai – didingas pastatas, turintis vieną ypatybę, kuri išskiria jį iš kitų Lietuvos dvarų – tai unikalus Lietuvoje trijų portikų panaudojimas rūmų pastate: šešių kolonų – pagrindinio fasado centre ir dar dviejų keturkolonių iš abiejų pusių. Tokiam architektūriniam sprendimui būtų sunku surasti analogą Lietuvoje. Rūmų architektas nežinomas, tačiau atsižvelgiant į tuometinius dvaro savininkus, spėjama, kad veikiausiai tai buvo specialiai iš Vokietijos ar Latvijos kviestas architektas. Pakruojo dvaro rūmai vis dar restauruojami, tačiau juose jau įrengtos pokylių salės, terasos, balkonai.

Peizažinis dvaro parkas, kurio struktūra išlikusi iki šių dienų, buvo užveistas 1850 – 1860 m. Iš vienos pusės natūralią teritorijos ribą sudaro užtvenktos Kruojos upės juosta, o iš kitos pusės teritorija aptverta lauko akmenų tvora. Pagal to meto anglišką parkų formavimo schemą pirmenybė buvo teikiama natūraliai gamtai ir natūralumo imitavimui. Parke auga apie 26 pavadinimų medžių, tarp jų dar prieš kelis šimtus metų atvežti ir pasodinti rečiausi augalai iš įvairių pasaulio kraštų. Priešais centrinius dvaro rūmus yra didelė veja, kurios pakraščiais einantys takai gale subėga į vieną, šiaurinės dvaro teritorijos dalies link vedantį taką, kuris baigiasi įspūdingais metalo vartais, skiriančiais dvi funkcines dvaro teritorijos dalis – pietinę ir šiaurinę. Augalinių ir heraldinių motyvų kaliniais puošti vartai, kuriais dvaro savininkas labai didžiavosi, buvo įsigyti Rygoje vykusioje parodoje.

Dvaro sodybos ansamblį puošia prieš keletą metų restauruotas unikalus arkinis tiltas per Kruojos upę. Tokio stiliaus tiltų Europoje yra tiktai du. Šis tiltas yra vienintelis Lietuvoje vėlyvojo klasicizmo statinys iš dolomito. Tai viena tinkamiausių vietų romantiškiems pasivaikščiojimams ar patogiam pasėdėjimui su meškere. Vėlyvojo klasicizmo bruožų išsaugojęs malūnininko namas pastatytas XIX a. I pusėje prie Kruojos upės, šiaurinėje dvaro ansamblio dalyje. Savo dydžiu ir necharakteringa dvišlaite stogo forma pastatas išsiskiria iš kitų dvaro šiaurinės dalies pastatų ansamblio. Dvare taip pat ryškūs statiniai: malūnininko namas, vandens malūnas, vėjo malūnas.

Vietos nuoroda – spauskite čia

PAKĖVIO DVARAS

Pakėvio dvaras buvo Pakėvio kaime (Kelmės rajonas). Išlikę akmens mūro dvaro rūmai (sienos – tinkuoto plytų mūro), svirnas, tvartas, daržinė (mūryti iš akmenų, fasadai dekoruoti)

Vietos nuoroda – spauskite čia 

ŠIAULĖNŲ BUVUSI DVARO SODYBA

varas minimas nuo 149 m., kai priklausė Žemaitijos seniūnams Kesgailoms. Iš jų XV a. pab. ar XV a. pr. dvarą paveldėjo Butrimaičiai, o iš jų – Šemetos. Į pastatą vedė dideli mediniai laiptai, esantys tarp dviejų paklėčių.

Priemenėje stovėjo dvi didelės krosnys. Dešinėje buvo platūs laiptai su turėklais, vedantys į didelę svetainę–valgomąjį. Čia stovėjo dažytų koklių krosnis su herbais, bufetas, virš kurio – balkonas muzikantams. Pastatas turėjo apie keturiasdešimt langų.

1857 m. Jonas Šemeta fundavo dabartinės Šiaulėnų bažnyčios statybą. Be rūmų oranžerijos– oficinos junginio dar išlikęs svirnas, koplytstulpis, kalvės griuvenos.

Vietos nuoroda – spauskite čia

ŽAGARĖS DVARO SODYBA

Žagarės dvaro sodyba (rūmai, arklidės, parkas) – viena didžiausių išlikusių dvarų sodybų Lietuvoje, išsidėsčiusi šiaurrytiniame miestelio pakraštyje, kurį kerta Žagarės – Joniškio kelias. XVIII a. pab. Rusijos valdovė Jekaterina II Naujosios Žagarės dvarą padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. 1858 m. dvaras tapo kunigaikščio Dimitrijaus Naryškino nuosavybe. Pastarsis dvarą perstatė, išplėtė ir pavertė prašmatnia angliško stiliaus rezidencija.
Lygiame reljefe skleidžiasi kelios pastatų grupės: parko apsupti vėlyvojo klasicizmo stiliaus rezidenciniai rūmai, netoli jų – žirgyno kompleksas, atokiau šiaurės kryptimi – ūkiniai trobesiai, malūnas, dvaro darbininkų namai. Iki šių dienų išliko net 21 dvaro pastatas. Nuostabi dvaro puošmena – parkas, užimantis 63,25 ha. Manoma, kad senajam parkui gali būti apie 200 metų. Parką naujai suprojektavo ir 1900 m. baigė pertvarkyti žymus dendrologas G. F. Kuphaldtas. Parke, išplanuotame pagal kraštovaizdinį stilių, pasodinta daugiau nei 200 želdinių rūšių. Šiuo metu jame įrengtas dendrologinis takas, kuriame pažymėta ir pateikta informacija apie 15 rūšių retųjų medžių. Žagarės dvaro parkas – vienas puošniausių ir įdomiausių parkų Lietuvoje.
Šiuo metu dvaro centriniuose rūmuose yra įsikūrusi Žagarės regioninio parko direkcija ir lankytojų centras.

Vietos nuoroda – spauskite čia

Parengta pagal www.keliauklietuvoje.lt informaciją.