Grybavimas Lietuvoje – sena tradicija, bet kartu ir nemenka atsakomybė. Kiekvieną sezoną miškuose pasitaiko atvejų, kai žmonės apsinuodija sumaišę valgomuosius grybus su jų pavojingais „dvyniais“. Todėl labai svarbu žinoti, kokių požymių ieškoti, kad suprastume – geriau tokio grybo net liesti nereikėtų.
Ryškios spalvos ir dėmės
Grybas pasižymi neįprastai ryškiomis, akį rėžiančiomis spalvomis – raudona, oranžine, violetine ar margomis dėmėmis? Tai – pirmas signalas, kad jis gali būti nuodingas. Pavyzdys – musmirės (raudonoji, žalsvoji), kurios vilioja išvaizda, bet yra mirtinai pavojingos.
Nemalonus ar aitrus kvapas
Valgomi grybai dažniausiai turi malonų, švelnų miško kvapą. Jei grybas dvokia pelėsiais, cheminėmis medžiagomis ar net primena supuvusią žuvį – geriau jo neliesti. Tokie kvapai būdingi kai kurioms ūmėdėms.
Gleivėta, lipni kepurėlė
Jeigu grybo kepurėlė padengta gleivėmis, stipriai blizga ar yra klampi, verta sunerimti. Tokį paviršių dažnai turi nuodingi arba sąlygiškai nevalgomi grybai, kuriuos organizmui sunku suvirškinti.
Baltas žiedas ant kotelio
Tai – vienas svarbiausių nuodingų grybų požymių. Žalsvoji musmirė, viena pavojingiausių grybų Lietuvoje, turi būtent baltą žiedą ir gumbuotą pagrindą. Net ir nedidelis jos gabalėlis gali būti mirtinas.
„Dvynių“ pavojus
Kai kurie grybai labai panašūs į valgomuosius, tačiau iš tiesų nuodingi. Pavyzdžiui, ūmėdės ir piengrybiai turi pavojingų atmainų, kurias nuo valgomojo varianto atskirti gali tik patyręs grybautojas. Jei kyla nors menkiausia abejonė – geriau tokio grybo nerinkti.
Kokius grybus geriau palikti miške?
Musmires: raudonąją, žalsvąją.
Melsvąsias ūmėdes, kurios dažnai painiojamos su valgoma rūšimi.
Bet kokį grybą, dėl kurio nesate 100 % tikri.
Svarbiausia taisyklė
Jei kyla bent menkiausia abejonė – geriau grybo neimti. Miške paliktas grybas niekam nepakenks, o savo sveikata rizikuoti tikrai neverta.
" loading="lazy"/>
" loading="lazy"/>
" loading="lazy"/>
