Į Lietuvą vis labiau plūsta nauji desertų skoniai. Šįkart dėmesį skiriame būtent japoniškiems „moči“ desertams, kurie neįprasti savo sudėtimi, tekstūra bei skoniais. „Motiko“ desertinės įkūrėja Jorūnė Stonienė sako, kad „moči“ desertai kuo puikiausiai atitinka lietuvių skonių ribas, o japoniški ritualai, kurių laikomasi – leidžia pajusti ypatingas akimirkas.
– Kas Jus įkvėpė Lietuvoje įkurti japoniškų desertų kavinę „Motiko“?
– Iki šiol dirbau renginių organizavimo srityje, tačiau susidūrus su pandemija mano renginių veikla buvo „paralyžiuota“, todėl sugalvojau imtis naujo verslo. „Moči“ desertais buvau susižavėjusi jau gana seniai, svajojau juos atvežti į Lietuvą, tačiau vis nerasdavau laiko. Aš domiuosi rytų kultūra, filosofija, sveiku gyvenimo būdu, tad norėjau veiklos, kuri neprieštarautų mano įsitikinimams, o šie desertai tikrai yra tai, ko ieškojau.
– Kaip jaučiatės Lietuvoje populiarinant japoniškus desertus?
– Jaučiamas didelis iššūkis, kadangi tai absoliučiai naujas produktas. Nežinojom, ar lietuviškam skoniui tai bus tinkamas desertas, ar patiks tekstūra ir pan. Lietuva pakankamai konservatyvi šalis, tačiau tikrai priima naujoves, noriai ragauja ir tiria. Girdime daug puikių atsiliepimų, retam žmogui nepatinka. Desertų privalumai – veganiški ir be glitimo (arba gliuteno).
– Kodėl „moči“ laikomi unikaliais desertais?
– Šie desertai – iš tiesų unikalūs. Jų tekstūra – neįprasta, o skonis – labai geras. Apvalkalas – tamprus, tarsi kramtomoji guma, o įdaras primena suflė. Nuo Japonijoje populiarių „moči“ ledų „Motiko“ desertai kiek skiriasi: nors įdaras primena ledus, tai nėra ledai – laikant „moči“ kambario temperatūroje, jie neištirpsta, nepraranda savo formos ar skonio. Mūsų „moči“ galima valgyti tiek šaltus, tiek atšilusius – kiekvienas pats pasirenka, kaip jam skaniau. Visgi daugumai skaniausia „moči“ valgyti vos, vos atitirpintus. Išėmę iš šaldiklio klientams juos atnešame kartu su smėlio laikroduku – per 10 minučių desertas atitirpsta ir galima valgyti.
– Kokia „moči“ sudėtis, skoniai?
– „Moči“ apvalkalas gaminamas iš specialios rūšies trumpagrūdžių ryžių miltų, vandens ir cukraus su įvairiais priedais, pavyzdžiui, liofilizuotais vaisių milteliais, spalvai gauti, o įdarai – iš vaisių, uogų, riešutų, sėklų, augalinio pieno, grietinėlės. Desertams gaminti nenaudojamos jokios sintetinės medžiagos.
Šiai dienai turime penkiolika skirtingų skonių, tačiau pastebime, kad populiariausi yra: mangų, pistacijų, matcha, braškių. Taip pat turime kelias neveganiškas naujienas: sūrios karamelės ir panna cota, kurie žmonėms taip pat tikrai patinka.
– Ar šiuos japoniškus desertus būtų galima pavadinti sveikais?
– Tikrai taip.
– Kokius desertus iš Jūsų asortimento labiausiai perka, mėgsta lietuviai?
– Lietuviai noriai perka mangų, pistacijų, matcha, braškių ir kitus. Pastebime, kad yra didelis susidomėjimas vietoje gaminamais šerbetais, matcha latte ir kitais gėrimais.
– Ar laikotės japoniškų ritualų? Kokie jie?
– Visų pirma, stengiamės perduoti žinutę, su kuria raginame stabtelėti, nebeskubėti, pasimėgauti akimirkos malonumais – tai simbolizuoja mūsų įteikiamas dešimties minučių laikrodukas, kuris kaip tik rodo rekomenduojamų dešimties minučių laikotarpį iki kol desertas bus tinkamas valgyti, pajaučiant tikrą jo tekstūrą. Visuomet pasiūlome desertą ragauti su tradicine matcha.
– Kokie Jūsų ateities planai plečiant „Motiko“?
– Artimoje ateityje tikrai turime planų plėtrai, norime „Motiko“ atidaryti ir kituose didžiuosiuose miestuose bei pajūryje. Be abejonės, kol tai įvyks, gali užtrukti, tačiau bendradarbiaujame „HoReCa“ sektoriuje ir visada ieškome partnerių, kad galėtume teikti desertus restoranams ir jie po truputį galėtų džiuginti „Motiko“ desertais savo lankytojus kituose miestuose.