„Jaunimo linija“: tokiose sudėtingose situacijose svarbu išlikti budriems

 „Jaunimo linijos“ komanda šį mėnesį organizavo nuotolinį seminarą „Nerimauju. Kaip dirbti, mokytis, gyventi šiuo metu?“, kurio metu pranešėjai kalbėjo apie sudėtingą situaciją, vykstančią Ukrainoje. Dalijamės informacija, kuri šiomis dienomis padės susikaupti gyvenimo kasdienybėje, taip pat rasite patarimų, kaip kovoti su nerimu, kaip apie įvykius kalbėtis su vaikais, o svarbiausia – ką visada turėti su savimi, jeigu kiltų grėsmė ir mums, lietuviams.

Nuotolinio seminaro „Nerimauju. Kaip dirbti, mokytis, gyventi šiuo metu?“ pranešėjai:

• Mykolas Kriščiūnas – „Jaunimo linijos“ Kauno padalinio vadovas ir psichologas.
• Andrius Jurgaitis – Lietuvos kariuomenės, Karo medicinos centro karo psichologas.
• Renata Gaudinskaitė – „Skaitmeninės etikos centro“ steigėja.

Aš jaučiu nerimą, ką man daryti?

Mykolas Kriščiūnas sako, kad tokiomis situacijomis, kuriomis mes dabar gyvename, jausti baimę, pyktį, nerimą – yra natūrali reakcija į labai neįprastą situaciją. Taip pat vyras priduria, kad svarbu pripažinti bei atpažinti savo jaučiamas emocijas. „Kai mes pripažįstame, jog jaučiamės įsitempę, nerimastingi – galime pasirinkti, ką veiksime su šiomis emocijomis“, – sako M. Kriščiūnas.

Apibrėžiant nerimo sąvoką, M. Kriščiūnas sako, kad nerimas, lyginant su kitoms emocinėmis reakcijomis, pasižymi neapibrėžtumu.

Norint jausti mažesnį nerimą, reikėtų susikoncentruoti į dalykus, kuriuos mes galime atlikti: darbas, hobis, ne tik finansinė, bet ir savanoriška pagalba ukrainiečiams ir pan. Taip pat labai svarbu tęsti kasdienę veiklą – darbus, mokslus, būrelius, sportą. Įprasta rutina suteikia stabilumo, nukreipia mintis nuo neapibrėžtos situacijos. Tai daugiausiai, ką galime padaryti, sako M. Kriščiūnas. Be to, nepamirškite ir socialinių ryšių su žmonėmis; įvardykite, kaip jaučiatės būtent Jūs bei pasiteiraukite, kaip jaučiasi kitas, šalia Jūsų esantis asmuo.

Kaip susikaupti?

„Iš pradžių reikėtų pripažinti, kad susikaupti yra sunku“, – pabrėžia M. Kriščiūnas. Jis taip pat sako, kad mūsų smegenys ir dėmesys turi tam tikras ribas bei kiekį. Be to, remiantis įvairių specialistų tyrimais, šiais laikais tiek suaugusieji, tiek vaikai turi nemažai dėmesio sutrikimų, todėl susikaupti dėl šios priežasties yra dar sunkiau.

„Žinant, kad išvengti įvairių naujienų, susijusių su karu nepavyks, reikėtų nusibrėžti ribas, kada jos bus stebimos, skaitomos: galbūt kelios minutės per valandą tarp įprastų dienos darbų, galbūt kelis kartus per dieną. Svarbiausia – struktūra, jog ne visą laiką mūsų dėmesys būtų nukrypęs vien į karo naujienas“, – dalijasi „Jaunimo linijos“ Kauno padalinio vadovas ir psichologas.

„Atsitraukimas nuo informacijos srauto jokiais būdais nereiškia ignoravimo to, kas vyksta pasaulyje. Tai leidimas sau pailsėti, susikoncentruoti į kitus gyvenime besiklostančius dalykus.“ – primena M. Kriščiūnas.

Tokia situacija keičia žmonės

Lietuvos kariuomenės, Karo medicinos centro karo psichologas sako, kad karas tikrai keičia žmones. Vis dėlto priduria, jog žmogaus gyvybė yra neįkainojama. „Padėk nors vienam ir išgelbėsi visus“, – sako jis.

„Dieną ir naktį padedam ukrainiečiams su evakuacija, parama, psichologinės pagalbos suteikimu, kovojam. Darom, ką galim ir tikrai stengiamės. Ukraina kovoja, tiesą sakant, ne už save, ji kovoja už visus mus. Ukraina yra palikta viena be NATO. Ir ką ji daro? Ji didvyriškai kovoja su gerokai mažesne, tačiau gerai ginkluota kariuomene. Visas pasaulis susivienija, remia ne tik parama, bet ir ginklais, kuriais žudomos „orkos“ (rusų kariuomenės kariai). Dalis šių žmonių kariauja ne savo valia, jie verkia, rašo mamoms, kaip baisu, tačiau šiuo atveju jie – mūsų priešai“, – sako A. Jurgaitis.

Nepanikuoti, bet būti pasiruošus

A. Jurgaitis sako, kad reikėtų būti budriems ir pasiruošusiems įvairiems scenarijams. Taip pat vyras priduria, jog svarbu pagalvoti apie saugumo planą ne tik dėl paties savęs, bet ir šeimoje: kur būtų Jūsų saugi susitikimo vieta, kur susitiktumėte su vaikais, kokiais komunikacijos kanalais bendrausite.

A. Jurgaitis dėl visų saugumo prakalbo ir apie dar svarbesnę informaciją: „Galvoti apie daiktus galima, bet realiai užtektų turėti kuro, pinigų, asmens dokumentus ir ryšio priemonę. Be maisto mes galime išgyventi savaitę, tik vandens būtų gerai turėti. Be čiužinio, be apkloto mes taip pat galime išgyventi.“

„Pasitaikius panikos priepuoliams, reikėtų elgtis atsakingai ir situacijas vertinti kritiškai: vairuojant sustoti šalikelėje, giliai kvėpuoti. Taip pat žmogui labai svarbus kontaktas su kitu žmogumi, kuris gali nuraminti“, – pataria Lietuvos kariuomenės, Karo medicinos centro karo psichologas.

„Pykti galima mintyse, jose galima ir nužudyti žmogų kelis kartus. Svarbiausia, kad mintys netaptų agresija visuomenėje. Veiksmai visada turi būti sveiki, protingai apgalvoti. Pyktį išlieti galima pasivaikščiojant, bėgant, rėkiant, bet jokiais būdais nereikia duoti priešui „produkto“, kuris pasisuks prieš mus pačius. Jeigu pykstate, tai pykite tyliai. Venkite ir piktų komentarų socialiniuose tinkluose, susilaikykite“, – sako A. Jurgaitis.

Negatyvi informacija ir mes

„Žmogui yra labai natūralu ieškoti negatyvios informacijos. Žmogus, žinodamas negatyvios informacijos turinį, atsitikus nelaimei gali apsaugoti save ir savo šeimą. Tai reiškia – tu gali išlikti“, – teigia R. Gaudinskaitė.

Moteris nepamiršta pridurti, kad karas kaimynystėje mus vėl „prilipdė“ prie ekranų.

R. Gaudinskaitė priduria, jog nuolatinis informacijos stebėjimas gali mus ir atbukinti – tapsime abejingi.

„Skaitykime ne vien tik antraštes. Skaitykime visą tekstą, susidarykime savo nuomonę“, – teigia moteris.

Svarbiausia – kalbėtis

R. Gaudinskaitė nuotoliniame seminare kalbėjo ne tik apie suaugusiuosius, bet ir apie vaikus. Moteris paminėjo, jog svarbiausia su vaikais kalbėtis, nebijoti atsakyti į jiems iškilusius klausimus, paklausti, kaip jie jaučiasi, ką matė, ką mano, kokiais informaciniais šaltiniais naudojasi. „Su vaiku geriau apsitarti, kokiais šaltiniais vadovaudamiesi mes galime turėti teisingas įžvalgas“, – pabrėžia ji.

Kalbant būtent apie mažus vaikus, kuriems tikrai sunku išreikšti savo emocijas, suteikti pagalbą, R. Gaudinskaitė pasakė itin svarbų akcentą, jog vaikas gali visas savo emocijas nupiešti ant lapo popieriaus.