Kuršių nerijoje, tarp Juodkrantės ir Pervalkos, plytintis Naglių gamtinis rezervatas saugo vieną įspūdingiausių ir paslaptingiausių Lietuvos kraštovaizdžių – Pilkąsias arba Mirusių kopų masyvą. Nors jos vadinamos „mirusiosiomis“, šios kopos pasakoja gyvą istoriją apie žmogaus ir gamtos santykį, kovą bei prisitaikymą.
Šios kopos susiformavo dėl intensyvaus žmogaus ūkinės veiklos ir natūralių gamtos jėgų sąveikos. Nuo XVII a. miškai Kuršių nerijoje buvo beatodairiškai kertami statyboms, laivų gamybai, degutui. Netekusios medžių apsaugos, smėlio kopos ėmė judėti – vėjai nešė smėlį nuo jūros marių link, palaidodami gyventvietes, kapines ir net bažnyčias. Vienas žymiausių tokių atvejų – Karvaičių kaimas, visiškai užpustytas XVIII a. pradžioje.
Tos kopos, kurios nustojo judėti XIX a., kai buvo įrengtas pajūrio apsauginis kopagūbris ir pradėta aktyvi kopų stabilizacija sodinant kalnapušes, buvo pramintos Mirusiomis. Jos nebežygiuoja marių link, nebegraso žmogaus gyvenvietėms, o stūkso sustingusios – tarsi tylūs paminklai sunaikintam pasauliui.
Šiandien apie valandą trunkantis pasivaikščiojimas 1,1 km ilgio pažintiniu taku Naglių rezervate leidžia lankytojams iš arti patirti šį unikalų kraštovaizdį. Nors Pilkosios kopos atrodo negyvos, jos pulsuoja istorijomis – apie nykusius kaimus, gamtos galybę ir žmogaus pastangas ją suvaldyti.
" loading="lazy"/>
" loading="lazy"/>
" loading="lazy"/>
