Vis daugiau vilniečių aktyviam laisvalaikiui pasirenka dviračio mynimą. „Kalba vilniečiai“ pakalbino „Velo-City Vilnius“ vadovą bei Lietuvos dviratininkų bendrijos narį Franką Kulikauską-Wurft, kuris papasakojo apie sąlygas dviratininkams Vilniuje ir rekomendavo geriausius, jo manymu, maršrutus.
Kaip manote, ar profesionalūs dviratininkai ir dviratininkai mėgėjai turi geras sąlygas užsiimti šiuo sportu Vilniuje? Kaip bėgant laikui jos keičiasi?
Pirmiausia, norėčiau pradėti nuo to, jog sąvoka dviratininkas yra pakankamai plati. Ji gali priklausyti nuo to, kokiu tikslu tu važiuoji dviračiu. Man, kaip ir daugumai dviratininkų bendrijos narių, dviratis yra transporto priemonė, kurią mes naudojame kasdien, o ne tik sportuodami. Taip pat reikia prisiminti, jog važiuojant dviračiu skiriasi ir to tikslas: ar kasdien į darbą, ar su vaikais, ar savaitgalį, ar pasimankštinimui su draugais.
Antra, kalbant apie dviratininkus mėgėjus, reiktų suvokti, jog jie taip pat skiriasi: kalnų dviračiai, plento dviračiai, BMX, turistiniai-kelioniniai dviračiai, miesto dviračiai (ir tai tik keletas). Nemažai jų netgi nereikia dviračių takų: kalnų dviračių mėgėjai važiuoja miško takais, plento dviratininkai – gatve.
Kai kalbame apie tikrą dviračių sportą (kalnų arba plento dviračiais), yra aišku, jog bėgant laikui, sąlygos Vilniuje gerėja. Mano nuomone, daugėja sporto grupių užsiėmimų, o su jais daugėja ir profesionalių renginių.
Truputį kitokia situacija tiems, kurie nori pradėti sportuoti arba – kas mums aktualiau – rasti savo kelią dviračiu į darbą ir nestovėti automobilių kamštyje. Tokiems entuziastams pirmieji kartai kelyje sukelia chaotišką ir nuviliantį dviračių infrastruktūros įspūdį.
Kokia dviratininkų kultūra gyvuoja Vilniuje? Gal ją galima palyginti su kitais Lietuvos ar užsienio miestais?
Lietuvoje dviratininkai važiuoja bet kur: ant šaligatvio, gatvėje, palei eismą arba prieš. Sunku pasakyti – kodėl. Iš dalies Lietuvos įstatymai nėra vienareikšmiškai aiškūs: leidžiama važiuoti gatve arba šaligatviu, jeigu nėra dviračio tako. Iš kitos pusės ir dviratininkai mėgsta sau leisti daugiau, nei iš tiesų galima.
Aišku, ir kitose šalyse kovojama su netvarkingais dviratininkais. Aš pats esu vokietis todėl žinau, jog Vokietijoje policininkai aktyviai baudžia dviratininkus, kurie važiuoja per raudoną šviesoforo signalą, prieš eismo kryptį arba naktį be šviesų. Atrodo, kad dviratininkai ir ten jaučia daugiau laisvės negu jiems iš tikrųjų priklauso.
Bet noriu paminėti ir su dviračiais nesusijusią problemą, kuri šiemet Vilniuje, mano nuomone, bus labai rimta. Tai – chaotiška ir greita elektrinių paspirtukų plėtra. Žmonės su elektriniais paspirtukais važiuos visur ir tai darys labai ryžtingai. Mano nuomone, paspirtukai sukels žymiai daugiau sužalojimų ir jų vairuotojams ir pėstiesiems, su kuriais paspirtukų vairuotojai susidurs.
Kokie, Jūsų nuomone, dviračių takai Vilniuje yra patys geriausi?
Pirmiausia, tikras asfaltuotas ir ištisinis dviračių takas Lietuvoje egzistuoja tik Kuršių Nerijoje bei tarp Klaipėdos ir Butingės. Kitur yra tik dviračių takų atkarpėlės, kurios nėra sujungtos.
Būtent todėl, kelionė dviračiu naujokams sukelia nusivylimą: takas kažkur „dingsta”, arba staiga pasikeičia tako kokybė. Iki pat dabar daug kur išlikę senų, prastos kokybės takų ant šaligatvio arba dvi baltos linijos, imituojančios dviračių juostą.
Nors Vilniuje šiuo metu daug investuojama į dviračių infrastruktūrą, viskas dar toli nuo bendro ištisinio dviračių takų tinklo. Mano nuomone, Vilnius iš visų Lietuvos miestų rodo daugiausia dėmesio dviračių infrastruktūrai.
Mano rekomenduotus maršrutus Vilniuje, ypač miesto svečiams, galite rasti: https://velovilnius.lt/bikemap
" loading="lazy"/>
" loading="lazy"/>
" loading="lazy"/>
