2021-04-20 3072 Peržiūros

Pavasariui perkopus į antrąją pusę ir vis dažniau sulaukiant džiuginančios saulės visi daugiau laiko praleidžiame lauke. „Kalba Klaipėda“ nusprendė pateikti sąrašą vietų, kurios puikiai tiks jūsų pasivaikščiojimui.

Ekologinis pažintinis takas „Litorina“

Olandų kepurės kraštovaizdžio draustinis, Pajūrio regioninis parkas.

Maršruto apibūdinimas: į pietus ir į šiaurę nuo Olandų kepurės eina status senovinis Litorinos jūros kranto šlaitas, bangų suformuotas prieš 5-7 tūkst. metų. Santykinis šio senovinio šlaito aukštis (nuo jūros terasos apačioje iki moreninio gūbrio viršuje) yra 8-21 m. Čia susidarė gilios šaltiniuotos griovos su trumpais srauniais upokšniais. XIX a. pabaigoje, apželdinant Girulių pajūrį, šiose vaizdingose vietose buvo sukurtas klaipėdiečių pasivaikščiojimams skirtas parkas, įveisti ąžuolai, bukai, platanalapiai klevai, kiti dekoratyviniai medžiai. Taką žymi specialus ženklinimas bei informaciniai stoveliai, tad vargu ar galima pasiklysti. Šlaito viršuje įrengtos įspūdingos regyklos su pavėsinėmis. Keliaudami pažintiniu keliu aplankykite Olandų kepurės kalną ir skardį.

Sveikatos takai

Sveikatos takų sistemą sudaro trys žiediniai takai: Raudonasis- ,,Karklė“, Geltonasis-,,Olandų kepurės“ ir Mėlynasis- ,,Kalotė“. Bendras sveikatos takų ilgis yra 12 km.

Pradėti vaikščioti sveikatos takais galima bet kurioje jums patogioje vietoje. Visi trys sveikatos takai yra žiediniai – tad pasivaikščioję grįšite į tą vietą, nuo kurios pradėjote eiti. Galima pasirinkti vieną iš takų arba eiti visus 12 kilometrų visais takais, kurie yra paženklinti atitinkamomis spalvomis.

Pradedant eiti sveikatos takais nuo Pajūrio regioninio parko direkcijos aikštelės, takuose jūs rasite lenteles su informacija apie jūsų nueitą atstumą. Praėjus maršrutą visomis trasomis, galima susidaryti pilnesnį įspūdį apie valgomo populiaraus maisto kalorijų vertę.

Pakalnės pažintinis takas

Tarp dviejų upių – Pakalnės ir Rusnaitės – yra įrengtas Pakalnės pažintinis takas. Jis prasideda ir baigiasi, apsukęs 3,5 km lanką, toje pačioje vietoje. Keliaudami taku lankytojai pamatys ir susipažins su tipingu užliejamų pievų kraštovaizdžiu, jų augalija ir gyvūnija, būdingais dirvožemiais, polderių sistema, melioracijos įtaka gamtai. Sužinos etnokultūrinius aspektus šio krašto žmonių buityje.

Tyrų takas

Tyrų pasivaikščiojimo takas prasideda pusiaukelėje tarp Priekulės ir Drevernos miestelių, kur pagrindinis kelias kerta Karaliaus Vilhelmo kanalą. 

Tyrai (Kliošių kraštovaizdžio draustinyje) yra unikali teritorija, kurioje ištisus metus gali džiaugtis paukščių giesmėmis. Čia sparnuočių – didžiulė įvairovė. Jei tau pasiseks, leidžiantis saulei tu išgirsi retosios meldinės nendrinukės giesmę. Juk Tyrai yra viena svarbiausių šio paukščio perimviečių Lietuvoje. Žingsniuodamas 6 km ilgio trasa lankytojas susipažins su trimis skirtingomis ekosistemomis.

Vaizdingam pasivaikščiojimui skirtas takas prasideda prie Karaliaus Vilhelmo kanalo, eina pamiške ir įsuka į seną mišką, užklysta į pelkę ir išvingiuoja į užliejamas pamario pievas, kur už nendrynų tyvuliuoja Kuršių marios. Žygiuosite pro seną lapuočių ir spygliuočių mišką, kuris yra namai daugeliui laukinių gyvūnų – briedžių, stirnų, šernų, lapių, usūrinių šunų, barsukų, kiškių ir kitų, didesnių ir mažų gyvūnų rūšių. Šiame miške gamtos procesai vyksta natūraliai, be žmogaus įsikišimo, miškas susitvarko pats. Tad nenustebkite pamatę išvirtusių, sukiužusių medžių, jie svarbi miško ekosistemos dalis, – negyvoje medienoje gyvena miško vabzdžiai. Keliaudami taku užsuksite į miško properšoje plytinčią pelkę. Kretingos miškų urėdija prižiūrinti Tyrų mišką, pasivaikščiojimo take įrengė medinį lieptą, kuriuo saugiai pateksite į viduryje miško žliugsinčią pelkę ir galėsite iš arčiau apžiūrėti šiai ekosistemai būdingą augaliją.

Išėję iš miško pateksite į pamariu besidriekiančią užmirkusią pievą. Pasivaikščiojimo takas čia vingiuoja natūraliomis arba supiltomis pakilumomis, kurių neapsemia pakilęs marių vanduo. Tokiose vietose, miško pakraščiuose ankščiau kūrėsi ūkininkų sodybos. Tyrų pievoje kiekvienais metais gausiai peri paukščiai. Pievoje aplikai palankiu būdu ūkininkauja Kretingos miškų urėdijos girininkai, mat ilgainiui neprižiūrimos pievos apaugtų krumynais ir nebebūtų tinkamos perėti retiems pievų paukščiams. Prižiūrimose Tyrų pievose vasaroja ir peri itin retas pasaulyje žvirblinis paukštis meldinė nendrinukė (Acrocephalus paludicola). Tyrų pasivaikščiojimo tako pabaigoje girininkai pastatė medinį apžvalgos bokštelį, ant kurio pasilipėjus atsiveria pamario pievų platybės, matosi marios ir už jų plytinčių Kuršių nerijos kopų peizažas.

Tyrų pasivaikščiojimo takas eina kvartalinės ribomis, iki šiol tik girininkų ir gamtininkų pramintais takais. Keliaukite neskubėdami, klausykite miško, atkreipkite dėmesį į ekosistemų skirtumus, pasimėgaukite gamtos garsais ir kvapais. Tyrų pasivaikščiojimo takas yra skirtas eiti pėsčiomis ir tinka visai šeimai. Jo ilgis iki apžvalgos bokštelio ir atgal – 6 km. Tyrų pasivaikščiojimo tako trasa nėra sudėtinga, tačiau einanti per mišką ir pievą gali būti natūraliai šlapia ir slidi, todėl būkite pasiruošę žygiams tinkamą avalynę ir eikite atidžiai.

Kintų girininkijos mokomasis rekreacinis takas

Pravažiavus Kintus ir važiuojant link Ventės rago dešinėje kelio pusėje įrengtas ženklas-nuoroda į šį taką.

Prieš dešimtmetį, Nemuno deltos regioniniame parke buvo įrengtas Kintų girininkijos pažintinis rekreacijos takas su priekrantine marių ekvatorija, kur atsiveria unikalūs, magiško grožio, vaizdai į vandens platybes ir anapus marių esančią Kuršių neriją. Apsilankiusius užburia boluojančio smėlio, margaspalvio žvyro ir moliuskų kriauklelių kilimo, apsupto ritmingo vandens bangavimo, panorama. Įspūdingo kraštovaizdžio tako pakrantės ruožas ėmė formuotis dar prieš 13 tūkstančių metų, kuomet atsitraukė paskutinis ledynas. Tada pietinėje Kuršių marių dalyje telkšojo ežeras, o šiaurinėje dabartinių marių dalyje plytėjo įlanka, kurioje ilgainiui susiformavo išties savito kraštovaizdžio pamario žemuma-terasa. Nendrėmis apaugusioje marių pakrantėje plyti properšos, iš kurių atsiveria akis džiuginantys ir širdį glostantys stebuklingi vaizdai į marių vandenis ir anapus jų esančią Kuršių neriją. Saulėtomis dienomis valandų valandas galima stebėti vėjo pustomus, pušelėmis apaugusius kopų kontūrus, jaukias pakrančių gyvenvietes, tolumoje kyšantį Pervalkos švyturį bei plaukiojančių laivų ir jachtų mįslingus maršrutus.

Takas dideliems ir mažiems

Šią vietą rasite važiuodami automobiliu link Liepojos. Už tilto, prieš pat Evangelikų liuteronų bažnyčią, pasukite į dešinę.

Vos pora kilometrų nuo Šventosios gyvenvietės, girininkija įrengė poilsiavietę ir vaikų žaidimų aikštelę „Taką dideliems ir mažiems“. Takelius puošia humoristinės ir liaudies meistrų medžio skulptūros. Pažintinės tako stotelės supažindina su šio krašto istorija ir etnografija.

Šilpelkės pažintinis pėsčiųjų takas

Įsukus į Dauginčius važiuoti tiesiai iki Kalno g. (apie 1.2 km, yra nuoroda). Važiuojant Kalno g. atsiremsite į T raidės sankryžą – sukti į dešinę. Toliau visą laiką tiesiai iki tako pradžią žyminčių nuorodų ir automobilių stovėjimo aikštelės (apie 1.7 km).

Eidami šiuo pažintiniu pėsčiųjų taku Šilpelkės (Dauginčių) miške pamatysite ir susipažinsite su Natura 2000 buveinių apsaugai svarbia teritorija, Minijos slėnio ties Dyburiais ekosistema ir joje aptinkamomis europinės svarbos buveinėmis. Transporto priemones palikus atokvėpio vietoje ties Dauginčių senosiomis kapinėmis, tako pradžioje jus pasitiks Dauginčių piliakalnis, pro kurį takas veda link vienos įspūdingiausių Minijos atodangų. Sekant nuorodas nesunkiai pasieksite Dauginčių atodangą, nuo kurios atsiveria nuostabi panorama į Minijos slėnį. Šią vietovę vietiniai gyventojai dar vadina Lietuvos Šveicarija. Pasigrožėję griovų ir šlaitų miškais apaugusiais upės skardžiais, raguvomis, pro parką primenantį skroblyną vėl pasieksite Miniją. Jos šniokščiančių vandenų garsas lydės jus iki pat Dauginčių piliakalnio, kur ir pradėjote keliauti.

Parengta pagal Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro ir www.pamatyklietuvoje.lt informaciją.

Klaipėdos universiteto Botanikos sodas

Įkūrus Klaipėdos universiteto Botanikos sodą, spygliuočių medžių ir krūmų sodinukų bei žaliųjų auginių padovanojo Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universiteto Botanikos sodai, individualūs augalų kolekcionieriai. Šiuo metu KU Botanikos sodas bendradarbiauja su Lietuvos ir pasaulio botanikos sodais bei arboretumais (~ 100), vykdo sėklų ir žaliųjų auginių mainus, kaupia auginamų augalų sėklų fondą. Dėl šios priežasties augalų kolekcijos nuolat papildomos naujais augalais.

Dekoratyviniai ir kiti ekonominiu požiūriu vertingi augalai kaupiami ir eksponuojami keturiose kolekcijose: dendrologinėje (spygliuočių ir lapuočių augalų), vaistinių ir prieskoninių augalų, žolinių dekoratyvinių augalų, rožių. Taip pat lankytojai kviečiami apžiūrėti kuriamas pajūrio kopų augalų ir svogūninių augalų kolekcijas, vijoklinių augalų ekspoziciją, etnografinį darželį. Medelių, krūmų bei gėlių dauginimui įveistas medelynas, atnaujinta pagrindinė apžvalgos aikštelė, pastatytas kabantis tiltas.

Šiuo metu Botanikos sode eksponuojama 3 349 taksonų augalai (2014 12 31 duomenimis). Introdukuotos augalijos kompozicijai vientisumo ir brandumo suteikia natūrali augmenija – teritorijoje natūraliai auga daugiau nei 250 augalų rūšių. Didžioji dalis jų – žoliniai augalai, o sumedėjusių augalų rūšinėje įvairovėje vyrauja paprastieji klevai (Acer platanoides), juodalksniai (Alnus glutinosa (L.) Gaertn.), baltalksniai (Alnus incana (L.) Moench), paprastosios ir vėlyvosios ievos (Prunus padus, Prunus serotina Ehrh. ), europiniai ožekšniai (Euonymus europaeus L.).

Naujausi informaciją galite rasti: https://www.facebook.com/ku.botanikossodas/

Dinozaurų parkas DINO

 Realaus dydžio dinozaurai po 65 mln metų grįžo į Lietuvą. „Radailių dvaro“ teritorijoje įsikūrė didžiulis laukine gamta alsuojantis dinozaurų parkas.

DINO parkas yra įsikūręs nuostabios gamtos apsuptyje, „Radailių dvaro“ teritorijoje, adresu Pušyno g. 9, Radailiai, tik 7 km nuo Klaipėdos.

Dinozaurų parke Jūsų laukia 52 apsigyvenę riaumojantys ir judantys dinozaurai, aktyvios pramogos, 5D kinas, elektromobiliai, veidrodžių labirintas ir kiti išskirtiniai atrakcionai, picerija, ledainės bei nepamirštami įspūdžiai!

Platesnės informacijos ieškokite: https://www.facebook.com/dinoparkasradailiai/

Klaipėdos švyturys

Vienas pirmųjų šiaurės rytų Baltijos jūros pakrantėje Klaipėdos švyturys pastatytas ir įžiebtas 1796 m. rugsėjo 1 d. Senesni buvo tik Dancigo ir Travemiundės švyturiai. Šviesos įtaisą sudarė 6 bronziniai atšvaitai, kurie atspindėjo lajinių žibintų šviesą. Dėl menko atšvaitų efekto švyturio šviesa 4 km atstumu nuo kranto buvo matoma tik kaip mėnulio pilnaties diskas.

1819 m. švyturys paaukštintas (projekto autorius – Samuelis Irentalis), jame įrengta nauja žibintų sistema, kurią sudarė 13 varinių poliruoto sidabro plokštelėmis dengtų atšvaitų, apšviestų 13-os alyva kūrenamų lempų. Tuomet jūroje švyturio šviesa sklisdavo daugiau kaip 30 kilometrų. Šio per 200 metų senumo švyturio autentiška teišliko tik 4 m cokolinė dalis. Švyturys per Antrąjį pasaulinį karą buvo visiškai sugriautas. 1945 m. atstatytas. 1953 m. iš naujo perstatytas ir patobulintas.

Dabar švyturys – 44 m aukščio. Atstumas nuo jūros – 500 m. Signalas matomas už 33 kilometrų.

Birutės kalnas

Vaikščiodami po vieną gražiausių Palangos vietų – Birutės parką – būtinai aplankykite Birutės kalną. Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, iki šiol nesunaikintas išliko šimtametis šventu laikytas Birutės pušynas, supantis 21 metrą virš jūros lygio iškilusį, legendomis apipintą Birutės kalną, nuo kurio atsiveria gražus reginys į ošiančią jūrą. Gamtos apsuptyje ne tik puikiai praleisite laiką, bet ir mintimis persikelsite į gilią senovę – žmonės gyveno čia labai seniai, tai patvirtina faktas, kad kalne rasta I tūkstantmečio keramikos. Kuršių gyvenamosios vietos kompleksą dažniausiai sudarė pilis, viena ar kelios gyvenvietės ir alkvietė. Birutės kalne pilis ir alkas yra buvę dar X-XIII amžiais, kalno papėdėje buvo kaimelis. XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje kalne pastatyta gynybinė siena, kuri tikriausiai kovų su kryžiuočiais metu buvo sudeginta.

Vėliau čia buvo įrengta pagoniška šventvietė su paleoastronomine observatorija. Ši šventvietė siejama su vaidilutės Birutės, kunigaikščio Kęstučio žmonos ir Vytauto motinos, vardu. Ji, kaip pasakojama, čia gyveno, kūreno šventąją ugnį ir po mirties buvo čia palaidota. 1898 m. Birutės kalno viršūnėje pagal architekto K. Majerio projektą buvo pastatyta neogotikinio stiliaus koplyčia. 1976 m. koplyčia buvo papuošta vitražais, kurių autorius – dailininkas L. Pocius.

Palangos miesto Botanikos sodas

Jaukus poilsis Palangoje neįsivaizduojamas ne tik be jūros, bet ir be pasivaikščiojimo vienu iš gražiausių parkų Rytų Europoje – Birutės parku. Palangos perlu vadinama ši kurorto erdvė kasmet gražinama, kad taptų dar patrauklesnė poilsiautojams. Birutės parkas įkurtas buvusio šventojo Birutės miško ir Birutės kalno teritorijoje. Peizažinio plano parko projektą grafų Tiškevičių užsakymu XIX amžiaus pabaigoje sukūrė garsus prancūzų architektas Eduardas Fransua Andrė. Talentingai suprojektuotas parkas pasižymi didele vaizdų ir nuotaikų įvairove, su meistriškai išvedžiotais takais, aikštelėse įrengtais gėlynais. Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, iki tol buvo kemsynais apaugusios pelkės. Grafų užsakymu šioje vietoje buvo iškasti tvenkiniai, o gruntas panaudotas būsimo dvaro pylimui. 1897 metais ant jo buvo pastatyti neorenesansinio stiliaus rūmai, kuriuose šiuo metu įsikūręs garsusis Gintaro muziejus.

Jau dešimtus metus parke vykdomas projektas “Birutės parko istorijos atspindžiai”, lankytojus nebyliai nukeliantis į kurorto praeitį, grafų Tiškevičių laikus. Kiekvieną vasaros ketvirtadienį parke galima sutikti ramiai vaikštinėjančius personažus, įkūnijančius praėjusiame amžiuje Palangoje gyvenusius grafus Tiškevičius bei jų svečius. Autentiška aktorių apranga pasiūta pagal išlikusias grafų Tiškevičių šeimos fotografijas. Atkurti papuošalai ir tokios detalės kaip senovinis dviratis ar vaikiškas vežimėlis Birutės parko lankytojams dovanoja tikrumo, o ne teatro įspūdį. Rugsėjį parkas pražysta naujomis spalvomis – čia rengiama šventė “Birutės parko diena”. Tai renginys, skirtas ramaus ir jaukaus poilsio gamtoje mėgėjams.

Interaktyvus lietuviškų pasakų parkas

Kuriant parką dirbo penki skulptoriai: Andrius Petkus, Rolandas Šmitas, Algis Kasparavičius, Marius Zavadskis bei Gediminas Mažintas. Jiems kelta užduotis ne tik sukurti meniškas skulptūras, bet ir jas pritaikyti vaikams laipioti, sukioti atskiras skulptūrų detales ar kitaip žaisti. Dar vienas naujojo parko išskirtinumas yra tas, kad ties kiekviena skulptūra įrengta informacinė lentelė, kurioje lankytojai gali ne tik perskaityti pasaką, bet ir, paspaudę specialų mygtuką, išgirsti ją sekamą Ingos Valinskienės balsu.

Kūlupėnų geležinkelio tiltas

Stūkso virš Salanto upės. Gelžbetoninis, pastatytas ant dviejų akmens betono mūro atramų. Ilgis 112,8 m, aukštis 27,5 m, plotis 5,20 m, važiuojamosios dalies plotis 2,10 m. Pastatytas tiesiant 1931–1932 m. Telšių-Kretingos geležinkelio liniją, kuri sujungė laikinąją sostinę Kauną su jūrų uostu Klaipėda. Geležinkelį tiesė ir tiltą statė danų firma “Hojgaard ir Schultz”. Linija ir tiltas atidaryti 1932-10-29. Tai aukščiausias ir antras pagal ilgį geležinkelio tiltas Žemaitijoje.

Avikalnio apžvalgos aikštelė

Kuršių nerijos nacionaliniame parke stūkso Avikalnis. Čia įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria Avikalnio rago palvės kompleksas bei viena įspūdingiausių Kuršių nerijos panoramų – Naglių gamtinis rezervatas. Nuo Avikalnio regyklos puikiai matyti ir parabolinių kopų pietinė dalis bei paprastųjų pušų senųjų medynų – sengirės – fragmentų kraštovaizdžio paveikslas. Ošiantys senieji medynai neveltui vadinami sengire – jie skaičiuoja net 230-ties metų istoriją, o nedideli jų plotai yra išlikę tik ties Rasyte, Nida ir Juodkrante.

UNESCO pasaulinio paveldo statusą turinčios, Kuršių nerijos rytiniame krante esantis Avikalnio ragas priklauso Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio teritorijai. Jis įsiterpęs tarp Juodkrantės rekreacinės zonos ir Naglių gamtinio rezervato. Visas Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio plotas siekia net 260 hektarų. Egzistuoja keletas Avikalnio vardo kilmės versijų. Pirmoji yra susijusi su garsų asimiliacija ir vertimu, kuomet iš vokiško kalno pavadinimo Schapen (Berg), taip kalnas pavadintas 1796 metų žemėlapyje, ilgainiui pavadinimas pakito į Schafen (Berg), o tai vokiečių kalboje reiškia Avis (Avių kalnas arba Avikalnis). Antroji versija teigia, kad gyventojai kalnui davė tokį vardą, nes žvelgiant nuo Kuršių marių pusės, jo kontūras primena avies galvą. Apsilankiusieji ant Avikalnio turės galimybę pasimėgauti nuostabiu kraštovaizdžiu, pajusti gamtos skleidžiamą ramybę ir atsipūsti pavienių čia augančių medžių šešėlyje.