„Šiaulių letenėlės“ vadovė: „Baisiausia situacija kaimuose,kai nori užsimerkti ir nematyti“

Šiaulių rajono gyvūnų globos namai „Šiaulių letenėlė“  skaičiuoja jau penktus savo veiklos metus, per kuriuos teko susidurti su ne viena, ašaromis apipilta, istorija. Neabejingų gyvūnams žmonių, savanorių kuriamos bendruomenės vadovė Ingrida Butkutė sutiko atvirai papasakoti apie didžiausius sunkumus, pinigus ir sunkiai suvokiamas istorijas.

Kaip jus gyvenimas nuvedė iki gyvūnų globos namų įsteigimo?

Nuo pat vaikystės norėjau dirbti su gyvūnais. Turbūt nuo 30-ies metų pradėjau galvoti, kad norėčiau gyvenimą sieti su gyvūnų globa, tačiau tada tam neužteko ryžto. Vėliau aplinkybės susiklostė taip, kad su dukra nuvažiavome į Šiaulių gyvūnų globos namus aplankyti ten esančių gyvūnų.  Už poros dienų intensyvių ieškojimų parvežėme jai šunį. Jau pirmąjį savaitgalį aš ir naujas šuo likome dviese, nes dukra išvažiavo koncertuoti. Tada aš supratau, kad didelis šuo tikrai nesukelia didelių problemų. Sugalvojau, kad ir man reikia šuns. Po kelių dienų mano namuose jau gyveno tikrai blogai atrodantis šuo, kurį pasiėmiau iš Kaune įsikūrusios „Penktos kojos“.  Jis manyje pažadino norą domėtis. Pradėjau skaityti, ieškoti informacijos apie šunų veisles bei jų problemas. Tada pirmą kartą rimtai pagalvojau, jog norėčiau būti viena iš tų, kurios padeda nebereikalingiems ar nuskriaustiems gyvūnams.

2014 metais sužinojau, kad grupelė savanorių kuria gyvūnų globos namus, pavadinimu „Šiaulių letenėlė“. Pradėjau ten savanoriauti. Maždaug po metų atsitiko taip, jog tuometinė vadovė išėjo motinystės atostogų, o „Šiaulių letenėlę“ išvarė iš buvusių patalpų. Kažkam labai greitai reikėjo perimti gyvūnų globos namų vairą. Tris naktis galvojau ir supratau, kad jei ne aš, tai turbūt niekas.

Nors Šiauliuose ir buvo net kelios gyvūnų prieglaudos, tačiau visi benamiai gyvūnai iš Šiaulių rajono atsidurdavo Sanitarinėje tarnyboje, kuri neskelbdavo apie rastus gyvūnus ir po 14 dienų jie buvo utilizuojami. Tai buvo priežastis įsikurti „Šiaulių letenėlei“.

Čia, kur esu dabar, atsidūriau 2015 metų spalio mėnesį. Ar norėčiau pasitraukti? Tikrai ne.

Kaip veikia gyvūnų globos namai? Kiek turite savanorių?

Mes neturime jokių pastovių pajamų, laikomės ant gerų žmonių pečių. Neturime jokių rėmėjų. Reikia labai smarkiai spaustis, nuolatos turime vis kažko prašyti, kas kitiems nepatinka, tačiau turiu pripažinti, jog tai nepatinka ir mums. Bet jei neprašysim – mes pražūsim. Labai džiaugiamės, jog žmonės mumis pasitiki, jog padeda. Pastaraisiais metais gauname vis didesnę paramą, ir tuos pinigėlius stengiamės kuo protingiau panaudoti: vienais metais įsigijome sodybą, kitais metais nusitiesėme kelią, dar kitais metais – įsivedėme elektrą. Po truputėlį judame į priekį.

Pas mus yra apie 60 savanorių. Aktyvių, kurie nekinta – apie 20. Visų funkcijos skirtingos: vieni – fotografuoja, kiti – rašo tekstus, treti – vedžioja gyvūnus. Aišku, tiek žmonių neužtenka. Pagrindinė priežastis, nepritraukianti pakankamo savanorių skaičiaus – sunkus privažiavimas nelygiais ir prastais kaimo keliais, bei nepalankus autobusų grafikas.

Kiek per mėnesį padidėja jūsų turimų gyvūnų skaičius?

Labai įvairiai. Pavyzdžiui gegužę ir birželį mūsų sodyba tik pildėsi, niekas gyvūnų nepasiėmė. Dažniausiai būna, jog padovanoji du – pasiimi tris, padovanoji tris – pasiimi penkis.

Šiuo metu turime apie 80 šunų ir apie 120 kačių.

Kiek per mėnesį kainuoja gyvūnų globos namų išlaikymas?

Kiekvieną mėnesį labai skirtingai. Jei kalbame apie maistą, tai priklauso nuo to, ar turime mažų kačiukų bei šuniukų. Kartais būna, kad maistui beveik neišleidžiame, nes žmonės suaugusiems šunims ir katėms jo paaukoja užtektinai.

Kas atsieina brangiausiai – tai veterinarinės išlaidos. Praėjusių metų vieno mėnesio vidurkis buvo apie 2000 eurų tik veterinarinėms paslaugoms. Kartais veterinarai padaro papildomas nuolaidas, kartais ne. Galiu paminėti „Šansas“ veterinarijos kliniką Šiauliuose, kuri tikrai stengiasi mums padėti.

Taip pat prie išlaidų reikia priskirti du atlyginimus: aš gaunu minimalų atlyginimą ir vienas darbuotojas, kuris dirba pusę etato, gauna pusę minimalaus atlyginimo.

Kokia yra jus labiausiai sukrėtusi gyvūno istorija?

Pačioje mano darbo pradžioje, 2015 metais, kai dar neturėjome nuolatinių patalpų, 23 val. gavome skambutį iš vaikino, kuris išgirdo iš po šulinio dangčio cypiančius šunis. Nuvažiavau ten, atsidariau šulinio dangtį ir radau 6 mažus šuniukus, sukištus į užrištą šiukšlių maišą. Laimė, jog maišas nebuvo labai geras ir jiems kažkokiu būdų pavyko išsilaisvinti. Jei tą vėlų vakarą tas vaikinas nebūtų ten ėjęs, šuniukai būtų nugaišę.

Prisimenu ir dar vieną istoriją, kai kaime, karštos vasaros metu žmogus sandėliuke laikė uždaręs šunį. Tai truko ilgai, labai. Kai jį radome, į jo keterą, tikrąja ta žodžio prasme, jau buvo įaugusi grandinė, buvo matyti musių ir kitų vabzdžių iškankinta oda, dėl alkio atsikišę kaulai. Stebuklas, kad šis šuo gyvas ir dar šiandien yra pas mus. Baisiausia situacija yra kaimuose, kai nori užsimerkti ir nematyti.