Pagaliau atėjo gražūs ir tikrą pavasarį menantys orai, o kartu su jais ir galimybė daugiau laiko praleisti gryname ore. Tad kviečiame į Vilniaus parkų istorijų antrą dalį, kuri jus supažindins su dar trejomis žaliomis sostinės erdvėmis.
Bernardinų sodas, anksčiau vilniečių vadintas Sereikiškių parku, įsikūręs pačiame Vilniaus centre tarp Gedimino pilies bokšto, Vilnelės ir Bernardinų vienuolyno. Ypatinga parko erdvė – botanikos ekspozicija, skirta įamžinti XVIII a. čia buvusį vieną didžiausių sodų Rytų Europoje – Vilniaus universiteto botanikos sodą. Šalia įėjimo į parką nuo Šv. Brunono gatvės pusės auga seniausias Vilniaus ąžuolas, kurio amžius siekia net 400 metų.
Trumpa istorija
Bernardinų sodo istorija siekia XV amžių, kuomet į Vilnių pakviesti bernardinų vienuoliai pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus ir Bernardinų bažnyčių bei vienuolyno kompleksą, o pelkėtą ir šaltiniuotą plotą sukultūrino, įveisė sodus su tvenkiniais, kanalais ir derlingais daržais. Vėliau čia dūzgė bitynas bei stovėjo oranžerija. Likusioje Vilnios vingio dalyje buvo pilies ūkio kiemas, vėliau vadintas Sereikiškių priemiesčiu, su užtvankomis, malūnais ir dirbtuvėmis.
2013 m., po ilgiau nei metus trukusios parko rekonstrukcijos, čia buvo atkurta autentiška XIX amžiaus aplinka atkartojus XIX a. pab. parkų įrenginėjimo stilių: sukūrus atvirų ir uždarų erdvių sistemą su žaliuojančiomis pievomis, įrengus menininko Alexanderio Strausso kurtą centrinę aikštę, rožyną bei XX a. alpinariumą su tvenkiniu. Parko pagrindiniame rožyne įrengtas grojantis ir šviečiantis fontanas, botanikos sodo augalų asortimentą papildė baseinėlyje įrengta vandens augalų ekspozicija, planuojama atnaujinti ir čia esantį alpinariumą. Šiuo laikotarpiu parkui sugrąžintas senasis, Bernardinų sodo, pavadinimas.
Europos parke eksponuojama virš 100 skulptūrų, kurių autoriai – menininkai iš 32 valstybių.
Viena įspūdingiausių Europos parko skulptūrų – iš senų televizorių pastatytas LNK Infomedis, kuris rekordus fiksuojančios agentūros „Guinness World Records“ buvo pripažintas kaip didžiausia tokio tipo skulptūra.
Skulptūrų mastelis labai įvairus – nuo mažyčių, tiesiog prie žemės prigludusių skulptūrų, iki dešimties metrų aukščio statinių. Visų muziejaus po atviru dangumi eksponatų svoris siekia apie 1 000 tonų. Būtent tiek panaudota akmens, medžio, betono ir kitų medžiagų statant meno kūrinius.
Trumpa istorija
Europos parkas – 55 ha plotą užimantis muziejus po atviru dangumi – buvo įkurtas 1991 m. Joneikiškių kaime, esančiame truputį šiauriau Vilniaus miesto savivaldybės šiaurinės ribos, dešiniajame Neries krante. Nuo Vilniaus miesto centro šis parkas yra nutolęs per 19 km.
Prancūzijos nacionaliniam geografijos institutui nustačius, kad Europos geografinis centras yra netoli Vilniaus, Lietuvos menininkas, visuomenės bei kultūros veikėjas Gintaras Karosas sukūrė Europos centro monumentą granito plokštelėse pažymėdamas Europos ir kai kurių kitų valstybių sostinių pavadinimus ir atstumus nuo žemyno centro iki jų. Štai Paryžius nuo žemyno centro nutolęs per 1 705 km, Lisabona – 3 129 km, o didžiausias kūrinyje nurodytas atstumas – iki Naujosios Zelandijos sostinės Velingtono, jis siekia net 17 310 km.
Informaciją apie parko bilietų kainas ir darbo laiką rasite čia: http://www.europosparkas.lt/index-lt.htm.
Minint 100-ąsias Japonijos diplomato Čiunės Sugiharos metines, 2001 metų spalio 2 dieną, jo garbei Vilniuje buvo pasodinta 200 japoniškų sakurų alėja. Dešiniajame Neries krante, greta Nacionalinės dailės galerijos, įkurtas japoniškų sakurų parkas kiekvienų metų gegužės pradžioje papuošia miestą rausvais žiedais ir tampa miestiečių traukos centru.
Ant paminklo, pastatyto prie įėjimo į parką, įrašytas parko įkūrėjų žodis, skelbiantis, kad šios sakuros yra Japonijos žmonių dovana Lietuvai, ir yra skirta draugiškų ryšių tarp mūsų šalių sustiprinimui.
Vilniečiai sakurų sode skaito knygas, užkandžiauja, sėdi po vyšnių šakomis, fotografuojasi. Ši Japonijos vyriausybės dovana Vilniaus miestui mena žmogų, išgelbėjusį apie 6 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų tautybės žmonių.
Trumpa istorija
Pasaulio tautų teisuoliu paskelbtas Č. Sugihara, asmenine iniciatyva, nusižengdamas Japonijos užsienio reikalų ministerijos instrukcijoms ir oficialiajai politikai, 1939–1940 m. konsulate Kaune išduodavo tranzitines Japonijos vizas besikreipiantiems žydams, nežiūrėdamas to, kad dauguma iš jų neatitiko griežtų Japonijos vyriausybės nustatytų reikalavimų, kurie buvo būtini vizoms išduoti. Skaičiuojama, kad jis galėjo išduoti iki 10 000 vizų, tuo savo poelgiu nuo holokausto išgelbėdamas tūkstančius Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų.
Go Vilnius inf.
" loading="lazy"/>
" loading="lazy"/>
" loading="lazy"/>
